Čedasų miestelis, apipintas įvairiais padavimais ir legendomis, yra įsikūręs Rokiškio rajono šiaurinėje dalyje, netoli Latvijos sienos. Čedasai garsūs įspūdingiausia Aukštaitijos bažnyčia bei šviesiomis asmenybėmis.

Gaubia legendos

Apie Čedasus sklando daug legendų. Vienoje iš jų pasakojama apie žiaurų urėdą, kuris stengdamasis įtikti dvarponiui negailestingai elgdavosi su valstiečiais. Už menkiausią nusižengimą jie būdavo plakami rykštėmis. Lupant buvo sakoma: „Čedakšt, čedakšt“. Nuo tų laikų ir atsirado Čedasų pavadinimas.

Kitoje legendoje bylojama apie Čedasų vietovę, kurioje augusi šimtametė giria, o prie ežero kranto stovėjusi pilis. Joje gyvenęs turtingas, žiaurus ponas. Kartą, Kūčių dieną, dvarponis su daugybe svečių pokyliavęs, o baudžiauninkų nepaleidęs namo net šventąjį vakarą. Kai Čedasų varpai kvietę visus į bažnyčią, jie kirtę medžius. Pats ponas į bažnyčią taip pat nėjęs. Ankstyvą Kalėdų rytą ponas įsigeidęs pasivažinėti ir pamedžioti. Kelios dešimtys rogių su svečiais išvažiavusios iš dvaro ežero ledu. Staiga ledas subraškėjęs, ir visi bajorai su gražuolėmis, arkliais bei rogėmis suvirtę į vandenį. Nė vienas neišlikęs gyvas – visi nugarmėję į ežero dugną. Tik viena dvaro ponia išgyvenusi, pasilikusi namie su mažu sūneliu. Po daugelio metų užaugęs jos sūnus sumanęs pastatyti tiltą ties ta vieta, kur nuskendę bajorai. Kartą prie tilto atėjęs senas elgeta ir pasakęs: „Tenuskęsta žmonių vargas ir šis tiltas!“ Ir tikrai tiltas nuskendęs, belikę tik du stulpai.

Čedasų miestelis

Padavimais apipintas ir Čedasų ežeras. Teigiama, kad didžiausia paslaptis – jo gelmėse. Toje vietoje, kur dabar telkšo vanduo, kadaise būta kalno, ant kurio stovėjo puošnūs rūmai, pilni įvairiausių gėrybių. Sakoma, deimantų ir aukso buvo tiek prikrauta, jog kalnas neatlaikė svorio ir smuko žemyn. Visi turtai prasmego kiaurymėje. Galbūt dar ir šiandien Čedaso ežere galima rasti lobių...

Būta pilies

Čedasų krašto istorija yra išlikusi miestelėnų atmintyje. Šio miestelio muziejuje saugomas šviesuolio Jono Mikšio (1919–2009), gyvenusio Pavyžuonių kaime, rankraštis „Čedasų krašto istorinė apybraiža“. J.Mikšys rašė, kad Čedasai kaip miestelis buvo minimi 1509 metais, o nuo 1529-ųjų keletą šimtmečių jis buvo valsčiaus centras. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Čedasai buvo paminėti 1499 metais. Čedasų dvarą valdė Rajeckiai, Gorskiai, Koscialkovskiai ir kiti dvarininkai.

Legendos byloja, kad baudžiavos laikais Čedasų dvaro ponai garsėjo žiaurumu.

Įvairiuose šaltiniuose minima, kad Čedasuose būta gynybinės pilies. Apie tai liudija Žemaitijos seniūno Jono Chodkevičiaus 1565 m. kovo 10 d. rašytas laiškas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam etmonui Mikalojui Radvilai. Jame akcentuojama, kad dėl neatsakingų lenkų veiksmų Livonijos karo metu, didelę valstybės šiaurinės sienos atkarpą gali ginti tik nedaug karių, su juo esančių Čedasų tvirtovėje. Pilis minima ir 1625 metais, kuomet Čedasus buvo užėmę ir juose įsitvirtinę švedai. Jie apjuosė miestelį pylimu ir vandens grioviu. Tais pačiais metais švedus iš Čedasų išvijo Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvila. Čedasų pilis minima ir XVII a. vidurio karo su Maskvos valstybe metu. Po XVII a. vidurio ji, ko gero, neteko savo reikšmės ir buvo apleista, nes vėliau minimi tik pilies griuvėsiai ir vieta.

Neregėto grožio bažnyčia

Rokiškio krašto puošmena – Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, esanti Čedasuose. Ją verta pamatyti.

Bažnyčios istoriją aprašęs J.Mikšys mini, kad pirmąją Romos Katalikų bažnyčią Čedasuose apie 1516 m. pastatė dvarininkas Gedeonas Rajeckis. 1620–1644 m. ji atiteko reformatams, kurie čia skaitydavo pamokslus. Bet XVII amžiaus antrojoje pusėje jų parapija sunyko.

Rokiškio krašto puošmena – Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, esanti Čedasuose.

Antroji medinė bažnyčia buvo pastatyta 1772–1793 m., Teofilio Komaro žemėje. Žinoma, kad 1796 m. Čedasų bažnyčioje buvo skaitomas lietuviškas katekizmas. Yra išlikęs 1844 m. bažnyčios inventoriaus perdavimo kunigui Martynui Paškevičiui – Čedasų klebonui – aktas. Jame parašyta, jog Apaštalų Šv. Petro bei Šv. Povilo vardo stačiakampė bažnyčia buvo statyta iš tašytų eglinių rąstų. Priešakyje buvo du maži bokšteliai, o ant jų – geležiniai kryžiai. Pastatas dengtas malksnomis, apmuštas lentomis. Asla lentinė, sienos iš vidaus išmuštos drobe bei išdažytos aliejiniais dažais. Dievo šventovės statybą finansavo Marija Rachelė Gorskienė.

Galiausiai, XX a. pradžioje, bendromis parapijiečių pastangomis, buvo pastatyta nuostabaus grožio, neogotikinė, akmenų-plytų mūro bažnyčia, išlikusi iki šių dienų. Važiuojant į miestelį iš tolo matomi Čedasų bažnyčios bokštai.

Miestelis tuštėja

Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Čedasų filialo bibliotekininkė Dalia Kumpauskienė pasakojo, kad bene aktyviausiai Čedasų krašto istorija buvo domėtasi prieš du dešimtmečius. Tuomet susibūrę aktyvūs žmonės ne tik iškilmingai paminėjo miestelio 500 metų jubiliejų, bet ir aprašė jo istoriją, kuri dabar sudėta į leidinį „Čedasų kraštas 1499–1999“. Praėjusiais metais miestelis paminėjo 520-uosius savo gyvavimo metus.

„Per daugiau nei pusę tūkstantmečio miestelio gyvenime būta įvairių periodų: pakilimų, nuosmukių, didelių permainų. Šiuo metu miestelyje yra per 90 sodybų, iš kurių trečdalis yra negyvenamos“, – sakė D.Kumpauskienė. Pašnekovė konstatavo, kad kiekvienais metais gyventojų skaičius miestelyje mažėja. Dauguma senyvo amžiaus žmonių iškeliauja į amžinybę, o jaunimas įsidarbina miestuose, išvyksta į užsienį. Dalis darbingo amžiaus čedasiškių ūkininkauja, dalis važinėja į darbą Rokiškyje arba dirba privačiuose ūkiuose. „Gyventojų skaičius drastiškai mažėja, sodybos tuštėja. Kokia bus miestelio ateitis, sunku pranašauti. Galbūt įvyks stebuklas, gal atsiras naujų verslų. Tuomet Čedasai atgytų“, – pamąstymais pasidalijo moteris.

Praėjusiais metais miestelėnus, šventusius Čedasų 520 metų jubiliejų, aplankė Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas.

Įkurtas muziejus

Buvusi mokytoja Genovaitė Daugnorienė papasakojo apie muziejų, kuris atspindi Čedasų krašto ir mokyklos istoriją. Pirmieji eksponatai muziejui buvo pradėti kaupti XX a. paskutiniame dešimtmetyje. „Juos Čedasų pagrindinės mokyklos moksleiviai atnešdavo į istorijos kabinetą, tikėdamiesi iš mokytojos gauti atlygį. Eksponatai stovėdavo ant kabineto spintų, kaip daiktiniai istorijos liudininkai. Vėliau, kai jie nebetilpo, buvo atitvertas rūbinės kampelis. Įsikūrus pirmajam muziejėliui, eksponatų daugėjo. 2009 metais ruošiantis mokyklos uždarymui, sumažėjus mokinių skaičiui ir atsiradus laisvoms patalpoms, buvo įkurtas muziejus“, – pasakojo G.Daugnorienė.

Seniausi muziejaus eksponatai – akmeniniai II–IV amžiaus kirvukai. Juos surado moksleiviai, Čedasų laukuose rinkdami akmenis. Pasak buvusios mokytojos, muziejuje daugiausia sukaupta įvairių buities apyvokos daiktų, senovinių pinigų, rašytinių šaltinių. Istorijose, metraščiuose plačiai atsispindi mokyklos gyvenimas, bendruomenės veikla. Nemažas dėmesys skirtas žymiems Čedasų krašto žmonėms: rašytojui Liudui Dovydėnui, poetui Jonui Lapašinskui, poetei Irenai Vaičikauskaitei, akademikui Leonardui Kairiūkščiui bei kitiems pasižymėjusiems mokslo srities atstovams. Užsidarius mokyklai, muziejus buvo prijungtas prie Čedasų bibliotekos ir perkeltas į renovuotas patalpas.

Sakralioje erdvėje savo vietą randa ir kultūra. Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje surengta Onutės Pusvaškytės grafikos darbų paroda.

Garsūs mokytais žmonėmis

Šiame krašte gimęs rašytojas L.Dovydėnas savo prisiminimuose rašė, jog Čedasai visuomet garsėjo susirūpinimu mokslu. Jo tėvas buvo iš tų, kurie daug kalbėjo apie žmonių švietimą. Manyta, jeigu vaikas paliks tėvų namus nepasimokęs, jeigu nemokės skaityti, rašyti, aritmetikos, tai jis gyvens kaip žmogus, pakartas ant šakos. Ir nors besiruošiant į mokyklą rūpesčių buvo nemažai, gudrumu būsimas rašytojas visus sunkumus apeidavo. Jam iki mokyklos buvo bene trys kilometrai. Apavas – „mediniai“. Tais laikais šis apavas buvo itin brangus, tad L.Dovydėnas, išeidamas iš Čedasų miestelio į laukus, „medinius“ įsidėdavo į jiems skirtą dėžutę, o kojas apsukdavo skudurais. 1944 m., artėjant frontui, produktyvus rašytojas pasitraukė į Vakarus, tačiau jo mintys visada buvo čia, Čedasų krašte.

Muziejus atspindi Čedasų krašto ir mokyklos istoriją.

Čedaso karalienė

Čedasuose tyvuliuoja Čedaso ežeras, jo prieigos yra paskelbtos saugotina teritorija. Dėl čia perinčio itin reto paukščio – juodosios žuvėdros – Čedasas ir jo apyežeris nuo 2005-ųjų paskelbtas ornitologiniu draustiniu ir Europos Sąjungos saugoma svarbia retų paukščių teritorija, kurioje galioja griežti draudimai. Todėl juodoji žuvėdra čia turi ypatingą statusą – ji vadinama Čedaso karaliene. Draustinis yra viena didžiausių šalyje juodosios žuvėdros perimviečių: čia aptinkama nuo 20 iki 50 juodosios žuvėdros porų. Draustinyje saugoma ir daugiau retų, nykstančių paukščių bei žuvų rūšių. Čia peri labai retas vandens paukštis – didysis baublys (vos dvi ar trys poros), kiek daugiau plovinių vištelių šeimynų, o mėlyngurklių pastebėta viena ar dvi poros. Be šių paukščių, Čedase gausu ES saugomų griežlių, nendrinių lingių, yra pora šeimynų paprastųjų medšarkių, upinių žuvėdrų. Pastarosios įtrauktos į Raudonąją knygą. Patyręs gamtininkas čia gali išgirsti itin retų paukščių – švygždų, įrašytų į Raudonąją knygą ir saugomų pagal ES paukščių buveinių apsaugos direktyvą. Čedase peri ežerinės nendrinukės, nendrinės startos, didžiosios antys, ilgasnapės vištelės, o krūmynuose, miškeliuose ir pievose – miškiniai kalviukai, smilginiai ir baltabruviai strazdai, strazdai giesmininkai, devynbalsės, pečialindos, volungės, kikiliai, dirviniai vieversiai, kiauliukės, pieviniai kalviukai, retos geltonosios kielės, pilkosios varnos, krankliai, šarkos. Čedaso ežere gyvena ir nykstanti žuvis – vijūnas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.