Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Apie vaikystės niujorką, ramybę ir netobulą laimę: kokia moteris sukūrė legendinę „Stefą“?

Tarpušvenčiu, gruodžio 29 dieną, į Biržus atvyko humoro grupė „Ambrozija“ su draugais. Naujametiniam koncertui artėjant, susisiekėme su viena iš atlikėjų – Violeta Trečiokaite-Mičiuliene, daugeliui puikiai žinoma kaip „Stefa“, kurios tėtis yra vietinis – iš Papilio. Su ja šnektelėjusi, maloniai nustebau... Tai – itin jautri moteris. Stoiška. Introvertė. Visai kitokia nei esame įpratę matyti scenoje. Kiek spalvų talpina komikės, kurios šaknys išsiraizgiusios ir Biržų krašte, širdis?

Lakstote į kelis darbus, kaip pati sakote – netelpate savyje... O ar Violeta Mičiulienė kada nors pavargsta? Kokia ji tuomet?

– Tada ji būna pavargusi (juokiasi). Apie mane gali kalbėti tik kiti žmonės, kurie mato iš šono... O šiuo metu jų labai mažai. Gyvenimas taip susiklostė, kad jau pusmetį esu pati su savimi, savo bėdomis, džiaugsmais, vargais, savo pergalėmis ir pasiekimais. Kol kas esu užsidariusi nuo pasaulio, manyje vyksta vertybių, prioritetų ir pozicijų „perstatymas“. Buvau pripratusi prie (gal tai kam baisus žodis, bet gražiai skambantis) tarnystės žmonėms, kurie priklausė nuo manęs, be mano pagalbos negalėjo. Mano aklas tėtis. Visa turėjau suderinti.

Dabar jau tiek laiko, kai esu atleista nuo įsipareigojimų, ir negaliu suvokti, kad galiu daryti, ką noriu. Vis tiek darau tą, ką reikia (šypsosi).

O fizinis nuovargis man labai patinka todėl, kad leidžia atsigauti, pailsėti. Aš labai pavargstu nuo galvojimo. Su metais, nežinau, kodėl taip vėlai, bet atėjo suvokimas – negali mąstyti ir galvoti apie tai, kas nuo tavęs nepriklauso, ir ko negali pakeisti. Vienas iš baisiausių žodžių (nežinau, kas tokį sugalvojo), mažas ir toks nereikalingas – kodėl. Žmonės labai daug laiko praleidžia analizuodami tai, kas jiems neduota suvokti. Ir jie labai susireikšmina! Jei būtų pasielgę vienaip ar kitaip, esą viskas būtų ir įvykę kitaip. Ot, pasakysiu, – nė velnio. Viskas būtų įvykę taip, kaip turėjo įvykti. Mes čia atėjome pasidžiaugti vieni kitais ir bendrauti. Tai esminė žmogaus paskirtis – džiaugtis, kalbėti, bendrauti ir atrasti malonumą šiame procese.

Viename interviu esate sakiusi, jog dabar jaučiatės laimingesnė nei jaunystėje... Kad jaunimas taip nevertina gyvenimo. Tad ką jiems patartumėte?

Kalbant apie jaunimą (nepaisant laikmečio), problema – ta pati. Jie galvoja, jog tai, kas jų gyvenime bus geriausio, – dar ateityje. Ir dažniausiai jie nori visko iškart, dabar. O gyvenime dažniausiai būna po dešimties metų, gabalais ir nieko (nusijuokia). Kai tą suvoki – jog tai nėra tavo gyvenimo generalinė repeticija, kad tai yra gyvenimas... Jei šią dieną praleisi tuščiai, nebeturėsi vienos dienos. O jaunimas galvoja, kad turi – mmm! – krūvas laiko, kad viskas priešaky!

Mano jaunystėje buvo momentas: vienas dėstytojų paklausė, ar suvokiate, kad dabar yra pats nuostabiausias jūsų gyvenimo metas? Šitas sakinys kaip presas kalė per galvą (juokiasi). Galvojau: „Dieve mano, kaip čia suprasti?! Aš dabar nesu laiminga, man yra negera, daug problemų, egzaminai... Nėra man džiaugsmo! Ir jei tai pats laimingiausias mano gyvenimo momentas, tai kas ateity laukia?!“

Keistas dalykas – laimė yra neapčiuopiamai reliatyvi. Tai tik norėjimas būti laimingam. Pats didžiausias pasauly melas – būsiu laimingas tada, kai gausiu tai, ko noriu (nusijuokia)! Nuo pat jaunystės svajoji, svaigsti... Gauni tą daiktą. Ir supranti, kad tave apgavo. Laimės priedo nepridėjo. Tai kaip čia yra?

Aš taip pat galvojau, kad tapsiu laiminga, graži ir fantastiška, kai būsiu „90-60-90“. Ir taip to siekiau... Ir staiga vieną dieną mieste man „pareina“ supratimas. Matau aplinkui daug moterų „90-60-90“, bet – veiduose nėr laimės! Galvoju: „Kvailele! Turi patį gražiausią kūną, ko tu nesidžiaugi? Ir jos visos nesidžiaugia...“ O dabar jaunos, su visais tais tobulais perimetrais ir išmatavimais, man sako, kad jos nori būti tokios, kaip aš!

Buvo viena šventė. Į pabaigą prie manęs priėjo stipriai įgėrusi moteriškė ir pasakė: „Aš turiu pinigų, galiu sumokėti. Atsakyk, kas yra tavo psichologas, nes, nemeluok, – normalus žmogus toks laimingas būti negali! Kas tau padeda?“ Aš turiu problemų, visokių reikalų... Esu kaip ir visi kiti – gyvenimas man duoda, galiu sakyti, – gražius išbandymus. Nes kiekvienas išbandymas yra pamoka. Man labai patinka korėjiečių patarlė (kurią pirmąkart išgirdusi galvojau – kokia baisi tauta...) Mano draugas sakydavo: „Kuo blogiau, tuo geriau“. (Atrodo, ką galima baisiau sugalvoti?!) Kuo geriau, tuo giliau su laurų vainiku įmingi ir pramiegi visą gyvenimą. Kuo blogiau, tuo labiau tai tave skatina judėti į priekį. Kas beatsitiktų blogo, niekada savęs neklausiu: „O kodėl man?!“ Suprantu, kad tai – pamoka. Sėdžiu ir analizuoju – ši pamoka man kažką reiškia, turiu kažko išmokti... Aš atsisėdu ir susigalvoju! – kad tai įvyko todėl, kad man vėliau nebūtų blogiau. Taip aš ir manevruoju.

Pastebiu ir tai, kad mokykloje nebeliko geografijos, sienų... Pasaulis susitraukė. Anksčiau žodis „Amerika“ buvo oho! Kaip baba sakydavo: „Jokių kojų ant stalo – nebuvai Amerikoj!“ Kai grįžau iš gastrolių Čikagoje, dar babytė buvo gyva, – driokst, susidėjau kojas ant stalo! O baba tyli. „Ko tu nieko nesakai?“ Sako: „Aš žinau, kur tu buvai...“ Esmė – Amerika čia pat, gyvenimas čia pat. Visur nyksta ribos. Tarp gėrio ir blogio, kas priimtina ir kas ne. Ištirpo ribos ir negalime aiškinti, ką daryti ir ko – ne. Balta ir juoda praktiškai visur tapo pilka. Jei patys nepadarysim spalvotai, nieko ir nebus...

Meistriškai įkūnijate „babos“ personažą, juo pasiekėte daug žmonių. Bet, laikui bėgant, šalia „Ambrozijos“ atsirado ir tinklaraštis, tekstai viešojoje erdvėje... Formos keičiasi. Kaip manote, kokio humoro šiandien reikia?

Kalbėti apie humorą visada sudėtinga, nes tai – labai specifinė žmogaus ir pasaulio kontakto forma. Tai požiūris į įvykius, lengvumo forma. Jį arba turi, arba ne (nors yra komikų mokyklos, gali mokytis).

Daug domėjausi įvairių tautų komizmo išraiška (apie komedijinį žanrą rašiau ir diplominį darbą). Mes, lietuviai, neturėdami laisvės, kažkodėl tarnaudami kitiems, ir juokaujame šiek tiek vergiškai, pataikaujamai. Juokdavomės iš tų, kuriems tarnavome – iš ponų, kitataučių. Mūsų humoras skolintas – žydiškas, rusiškas... O tai, kas vis dėlto iš mūsų, – lėkštas, valstietiškas, žemiau juostos humoras. Manęs kaip tik prieš dvi dienas jaunas žmogus paklausė – kas man yra humoro elitas? iš ko aš juokiuosi? Paminėjau savo vietinio kaimyno pavardę... Jis gal ir nejuokina, kalba apie rimtus dalykus. Bet man toks juokingas – jis yra mūsų humoro prototipas.

O kai juokini specialiai, tai – taip sudėtinga! Humoras yra juodas darbas. Pravirkdyti lengva, padaryti, kad skaudėtų. O prajuokinti, daryti tai, ko žmogui nesinori, – sudėtinga, ypač šiuo laiku.

Mano gyvenimas dabar skilo į dvi dalis. Pirma – tai, ką darau jau trisdešimt metų scenoje (man labai patinka, kai sako: „Jetau, kaip jūs gražiai atrodot!“ Kodėl? Todėl, kad bobutę pradėjau vaidinti, būdama trisdešimties! Tai ji ir nepasensta!) Draugas sako – pamatysi, ant tavo kapo ir bus iškalta: „Čia guli Stefa“. Kodėl mano personažą myli žmonės? Todėl, kad visi, be išimčių, turi savo močiutes, tetas, mamas... Visiems aš primenu jų giminės moteris, kurios valdingos, viską žino ir sutvarko geriausiai. Kurios protu nepasižymi, bet genetiškai žino, ką daryti (juokiasi).

Antra – tai, kas įvyko per dešimt pastarųjų metų, – atsirado socialiniai tinklai, kuriuose ėmiau rodyti save, kokia esu iš tikrųjų. Ir visiems buvo nuostabu, kad aš nesu ta kvaila moteriškė (juokiasi). Tiesiai šviesiai man sako: „Bet tu, pasirodo, ne durna“. Ten rašau apie savo pasaulio pastebėjimus – tai, ką matau. Sūnus man padėjo sukurti „ViPirmadienį“ – puslapį, kuriame žmonės atranda save. Ir atsakymus sau – kad esi ne vienas toks, kad nesi našlaitis savo bėdoje, kad kiti išgyvena dar sunkiau.

Visada galvojau – kas aš esu šioje žemėje? komikė? aktorė? režisierė? Bandau viską, bet visgi galvoju, kad esu žmogus, kuris negali fiziškai pakęsti melo, ir sakau tai, ką galvoju – be jokio filtro. O žmonės visada atskirdavo, kas yra melas ir kas tiesa. Jie manim tiki ir aš padedu jiems suvokti, kad viskas bus gerai. Aš esu žmogus, kuris privalo duoti viltį.

Važiuoju į įvairius mokymus, trečiojo amžiaus universitetus, susitikimus ir pasakoju – kaip aš išgyvenau tadau, kai man buvo sunku gyventi. Ir galbūt kas nors randa atsakymą, jog negalima pasiduoti. Juk dabar – beprotiškai sudėtingas laikotarpis, kai žmonės nebežino, ką daryti.

Ir, kas keisčiausia, pagal prigimtį esu visom prasmėm didelis introvertas (šypsosi). Aš esu miško žmogus, iš savęs labai rami, vienatvė manęs neslegia, bet džiugina. Labai myliu save tokią, kokia esu. Ir pasirinkau specialybę, kuri privertė būti mane ekstrovertu.

O kaip tuomet išlaikote balansą? Kaip, „išsitaškiusi“ į visas puses, nusiraminate, sugrįžtate į save?

Vienoje šventėje prie manęs priėjo vyras ir pasakė: „Žiūriu į tave ir suprantu, kad mano žmona yra nekalta“. Klausiu – kaip suprasti? „Nu, kuo jinai, vargšė, kalta, jei Dievas į tave įvarė penkių bobų energiją... Jinai negavo, nes tu ir iš jos atėmei!“

Galvoju, kad niekada negali padaryti daugiau nei gali. Išties keistas dalykas – jūs matytumėt, kiek man žmonės rašo, galvodami, kad turiu atsakymus... Ir bandau jiems padėti, nors visai nesuvokiu kaip.

Koncertavome Tauragėj. Prieina moteris ir sako: „Taip, aš grįžau. Pasinaudojau jūsų patarimu.“ Pasirodo, kažkada ji, būdama Londone, manęs klausė, ką daryti. Ir aš patariau jai grįžti! Galvoju, dabar mane turbūt muš. Gal net spardys (juokiasi). O ji buvo dėkinga, kad paklausė manęs ir sugrįžo. O aš to nepamenu! Aš sau jau nebepriklausau – priklausau jiems visiems. Tik svarbu tai, kad viskas įeina ir išeina. Kai šešiolikos man išpjovė apendicitą, pagalvojau – tikriausiai išėmė filtrą (juokiasi). Aš nesulaikau dalykų savyje, viskas gyvenime – čia ir dabar. Neapsikraunu nereikalingom bėdom, o kai nutinka tikros nelaimės, galvoju ne kaip parėkauti ir pacypauti, bet ką aš tuo metu galiu padaryti? Realiai – paimti, nunešti, padaryti? Esu emocionalus žmogus, bet, keista, – visas problemas sprendžiu labai racionaliai. Nors matematikos nemoku (šypsosi). Nes jau atsinervavau. Paklykauti ir pacypauti gali tik tada, kai esi moteriškė, kuri nori atkreipti kokio nors vyro dėmesį – kad jis tau padėtų panešti rankinę (juokiasi). O šiaip tas rėkavimas nieko neduoda...

Jus išaugino ukmergiškė ir biržietis. Kaip manote, kas biržietiško jumyse?

Taip, mama – nuo Ukmergės, o tėtis iš Papilio. Man atrodo, kad iki šiol pro mane teka Rovėja...

Pusę vasaros pas vieną babytę, pusę – pas kitą. Tai, ką išmokau, ką supratau, kas man patinka, mano ir gamtos santykis, – iš Kubilių kaimo (kurie dabar, labai liūdna, užlieti). Ten, prie sodžialko – sėdėjimas, molinis mano tvartas, kuriame aš migdydavau vištas, kalbėdavau su karvėm...

Mano vasaros – išvažiuoti iš ketvirto aukšto į platybes... Sėdėti Kubiliuose prie namo akmens.

O miško broliai tėtį išmokė žaisti šachmatais. Sakydavo, kad nei prieš vieną nieko blogo neturi. Tie barzdoti vyrai sėdėdavo, kalbėdavo... Tik mano močiutė bijodavo – dieną ateina vieni, naktį kiti, pasiima valgyti, išeina.

Daug knygų pas mus buvo iš mano senelio Jokūbo Trečioko (kurio garbei – ir mano sūnaus vardas) ir Kazio Binkio bibliotekos. Paskui, po karo, mano tėtis su broliu jas žmonėms dalino.

Man Papilys – nedidelis miestelis su dviem nerealiom bažnyčiom... Babytė pasakodavo – kai sekmadienį sueidavo reformatai (mano tėtis buvo reformatas) ir katalikai, vykdavo muštynės. Klausdavau – kodėl jie mušasi? Sako: „Nu, reikėdavo išsiaiškint!“ O ką? „Tai kad niekas ir nežinodavo!“ Kaip ir dabar gyvenime...

O dabar praktiškai nieko neliko. Tik Kubilių kapeliai, kuriuos lankau. Ten palaidotas mano dėdė, tėveliai... Bet, kuo džiaugiuosi – dabar Biržuose turiu daug draugų. Esu dėkinga dangui, kad tame krašte, iš kurio ateina mano šaknys, yra tokių tikrų žmonių, kurie man labai brangūs. Džiaugiuosi, kad per koncertą jie sėdės salėje...

Kokie prisiminimai, patyrimai ir mintys šiandien užplūsta, lankant Biržų kraštą?

Tai yra vaikystė. Pravažiavimai. Į Papilį vykdavom per Biržus, su motociklu (aš visada sėdėdavau „krepšyje“). Galvodavau: „Dieve mano, šitokiame dideliame mieste gyvena žmonės...“ Važiuodavom iš mano Subačiaus pro mažus kaimelius ir tik – driokst! – vos ne Niujorkas...

Dabar žiūriu – Biržai beveik nepasikeitę. Atsimenu, važiavom keliskart ten iš kaimo – aš laksčiau ir verkiau, nes neturiu, kuo pasipuošti į miestą... Biržai ir yra mano vaikystės miestas, kuris prilygsta Niujorkui.

O tiems, kurie ateis į koncertą, norėčiau palinkėti – kad, pirmiausia, pasidžiaugtų vieni kitais, nes per ilgai mes buvom uždaryti. Kad jie pasijuoktų, atsipaladuotų. Pasijustų esantys šiek tiek kitoj erdvėj. Ten, kur neskauda, nėra problemų... Ir kur gali juoktis iš bet ko. Labai visų laukiu, – švelniai tarė Violeta.

Dėkoju už pokalbį!


Kotryna KRAPTAVIČIŪTĖ

"Biržiečių žodžio" autorė

Rekomenduojami video