Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
„Ačiū Dievui, kad esu Biržuose...“

Šią moterį pažinojo ir prisimena kelios Biržų vyrų kartos. Gal ne visi žinojo jos tikrąjį vardą, vadino mažybiniu tautybę nusakančiu žodžiu „latvelė“, bet ištikimai pas ją lankėsi. Vyrų kirpėją Iną Drevinską – Krulienę vertino bei mėgo ir tuometinis vyriškas valdžios elitas, ir vietiniai proletarai. „Ačiū Dievui, kad aš esu Biržuose. Visiems, ir savo giminėms Latvijoje, sakau, kad niekur geriau Lietuvoje nėra kaip Biržuose“, - be dvejonių teigia 89 metų moteris, sutikusi pasikalbėti apie savo gyvenimo ir profesinį kelią.

Nors ponia Ina susikrovė solidų metų kraitį, atminties apie prabėgusius metus ir įvykius galima pavydėti. O papasakoti moteris turi ką - jos šeimą blaškė visi didžiausi XX amžiaus kataklizmai.

Ilgas kelias į tėvynę

„Mano tėvelis Andrejs buvo latvių šaulys. Kai vokiečiai 1917 metų rudenį užėmė Rygą, šauliai pasitraukė į Rusiją.

Kaip tėvelis pasakojo: „Komisaras išrikiavo ir sakė – einam visi pas Leniną“. (Latvių šaulių pulkai buvo pradėti formuoti Pirmojo pasaulinio karo pradžioje latvių savanorių iniciatyva.

1917 metais dėl karo nesėkmių, Rusijos karinės vadovybės klaidų Rygos gynyboje, didelių aukų ir kitų dalykų latvių šauliai buvo stipriai paveikti bolševikinės agitacijos.

Pasitraukusi į Rusiją latvių šaulių dalis tapo elitiniu padaliniu, saugojusiu Smolnį, o vėliau ir kitus Rusijos politinius ir strateginius centrus. Vėliau Latdivizija kariavo įvairiuose Rusijos pilietinio karo frontuose. Dalinys oficialiai išformuotas 1920 metais, maždaug 11 000 jos karių grįžo į Latviją ir tapo jos piliečiais. Tačiau dalis šaulių liko Sovietų Rusijoje. - Aut. past.).

Taip su kariuomene tėvelis atsidūrė Rusijoje. Kai karas pasibaigė, jis buvo pasiruošęs grįžti į Latviją, jau turėjo susitvarkęs išvykimo dokumentus. Priėjo prie jo geležinkelio stotyje čigonė ir sako: „Jaunas žmogau, jūs ketinate kažkur važiuoti? Bet jūs neišvažiuosite“. Kaip neišvažiuosiu, sako, juk viskas paruošta, tuoj į traukinį sodins. Ir tada pranešė, kad tvarka pasikeitė, išvykimui reikia specialaus sovietinės valdžios leidimo. Taip ten ir liko. Vedė rusaitę Jevgeniją. Aš gimiau Rusijoje, Rževo mieste. Jis yra apie 200 kilometrų nuo Maskvos į vakarus. Iš vaikystės įstrigo į atmintį, kaip 1939 metais žmonės stovėjo kilometrinėse eilėse, kad gautų pusę kepalo duonos. Kolūkiečiai duonos į miestą eidavo dešimtis kilometrų. Cukraus parduodavo vienam žmogui tik 200 gramų. Sunkūs laikai buvo. Gerai, kad tėvas turėjo gerą darbą. Jis remontuodavo rašomąsias mašinėles ir aritmometrus (stalines mechanines skaičiavimo mašinas, atliekančias keturis aritmetikos veiksmus). Kviesdavo jį remontuoti rašomąsias mašinėles ir į miliciją, gal todėl 1941 metais, prieš pat karą, jam leido nuvažiuoti aplankyti gimtinę Latvijoje. Kai grįžo, greitai prasidėjo karas.

Į Latviją tėčiui leido nuvažiuoti su dviem vaikais, o iš viso mūsų buvo aštuoni. Keturi broliai ir keturios seserys, didelė šeima. Aš buvau per vidurį – penktas vaikas. Dabar likau vyriausia, jaunesnė sesuo ir du broliai gyvena Latvijoje.

Kai užėjo vokiečiai, latvius rinko ir siuntė į Latviją. Gavo grįžimo dokumentus ir mūsų šeima. Važiuojant Polocke reikėjo dokumentus pažymėti. Uždėjo kažkokius raudonus štampus ir mūsų į Latviją prie sienos neįleido. Likome Baltarusijoje. Vieną brolį vokiečiai buvo paėmę darbams į Vokietiją, ten dirbo fabrike, vėliau sugrįžo. Į Latviją visa šeima sugrįžo jau rusų laikais, bet ir tai ne iš karto. Dar gyvenome Lietuvoje, prie Nemunėlio Radviliškio, Leitiškiuose. Ten mano tėvelio brolis turėjo 18 ha žemės. Vokiečiai mums leido čia atvažiuoti ir dirbti ūkyje. Iš čia jau prie rusų persikėlėme į Skaistkalnę. Vėliau geri žmonės senelio broliui pranešė, kad jį ruošiasi išvežti į Sibirą. Tai žmogus išbėgo, viską palikęs, į Jelgavą.

Skaistkalnėje tėvelio sesuo su vyru turėjo pasistačiusi namą. Jie pasitraukė kartu su vokiečiais, vėliau gyveno Kanadoje. Jiems reikėjo pasitraukti, nes vienas žentas buvo karininkas, kitas - pramonininkas. Mes atsikraustėme į jų paliktus namus 1944 metais.

Tėvelis ėmėsi remontuoti laikrodžius, dar dirbo mokesčių inspektoriumi. Vyriausioji sesuo buvo kirpėja.

Man jau buvo 13 metų, užrašė mane mokykloje į antrą klasę. Bet aš latviškai nemokėjau, tik rusiškai. Vadovėlių mokykloje nebuvo, tėtė mane iš knygų mokino lotyniškų raidžių. Buvo sunku. Skaityti galiu ir lietuviškai, ir latviškai, o rašyti gerai taip ir neišmokau. Po poros metų ištekėjo vyresnioji sesuo, pasiligojo mama, tai aš likau namuose už šeimininkę.“

Dėkoju Dievui, kad jis man davė proto atvažiuoti į Biržus

„Kirpti išmokau iš vyriausiosios sesers. Ateidavau pas ją, žiūrėdavau, kaip dirba, po truputį ir pati ėmiau kirpti. Jokių kirpėjos dokumentų neturiu, kadangi mokiausi iš sesers. Bet nenorėjau seseriai trukdyti, su ja dėl klientų konkuruoti. Biržuose gyveno tėvelio sesuo, pradėjau žvalgytis darbo čia. Ateidavau pėsčia iš Skaistkalnės į Biržus tuos 20 kilometrų per tris valandas, per tiek pat laiko sugrįždavau. Taip kas antrą savaitę. Gerai, jei pakeleivingas vežimas pasitaikydavo ir paveždavo.

Priėmė Biržuose mane dirbti kooperatyvo direktorius Melamedas. Dirbau kirpykloje netoli geležinkelio, Kęstučio gatvės dviaukščio namo pirmajame aukšte.

Man jau buvo 20 metų, ėjo 1951–ieji. Toje kirpykloje dirbo du vyrai kirpėjai – Leonas ir Antanas.

Bet tie vyrai įžūlūs pasirodė, pradėjo prie manęs lįsti, lyg ir grabaliotis apie kojas. Reikėtų kažkam pasiskųsti, bet nėra kam. Eiti pas direktorių – sarmata. Pasiskundžiau mūsų kasininkui, tas pasakė direktoriui, tie vyrai dar labiau supyko. Aš išėjau, grįžau į namus Skaistkalnėje vos septynis mėnesius pradirbusi.

Po kurio laiko iškvietė mane į Skaistkalnės paštą telefonu pokalbiui, namuose telefono neturėjome. Skambino Melamedas, kvietė sugrįžti, siūlė eiti dirbti į kitą kirpyklą. Bet aš nuvažiavusi į Biržus turguje sutikau Apkoopsąjungos promkombinato inžinierių Paulauską. Jis pasiūlė eiti dirbti į kirpyklą pačiame miesto centre. Kartu dirbo dar viena moteris. Ten buvo gerai.

Iš pradžių gyvenau pas tetą, vėliau nuomojausi butą. Bet vėl buvau pabėgus į Skaistkalnę. O buvo taip. Turėjau čia tokią draugę, buvau jai paskolinus suknelę. Neatiduoda ir neatiduoda to rūbo ji vis.

Nuėjau pas ją į namus. Draugės nebuvo namuose, o buto šeimininkė man ir sako: „Tu žinai, kokia ta tavo draugė? Kai vienas vyras pro duris įeina, kitas per langą išlipa“. Ne, man tokios draugės nereikia, ir aš tokia tapsiu! Ir pasišalinau, sugrįžau pas tėvus. Vėl dirbau kartu su seserimi, pradžioje darbo pakako, nes aplinkui kirpėjų daugiau nebuvo.

Bet traukė atgal į Biržus. Žmonės čia mane mėgo, jaunimas sakydavo, kad geriausia kirptis „pas latvelę“. Vėl grįžau ir daugiau jau nebebėgau“.

Biržų kirpėjų kolektyvas praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje. Ina sėdi greta ne mažiau garsaus kirpėjo Jono.

Ištekėjo už antpečiuoto

„1955 metais ištekėjau. Nors pradžioje nuo būsimo vyro Vaclovo irgi bėgau, kaip ir nuo tos draugės. Mėgo išgerti jis, man tas labai nepatiko. Kai sugrįžau, susitikome kino teatre „Žvaigždė“, ten kino filmus rodydavo, o fojė vykdavo šokiai. Priėjo jis, pakvietė šokti. Šokame. Jis ir sako: „Gailėjausi išvažiuodamas iš Kauno, kad nevedžiau, bet dabar pamačiau tave ir apsidžiaugiau“. Aš galvoju: „Durniau, kam tu man reikalingas“. Kaune vyras baigė milicijos mokyklą, turėjo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Man taip nepatiko tie antpečiuoti, o kaip tyčia visos simpatijos kariškiai buvo.

Vėliau buvo Biržuose teatro spektaklis, buvome į jį su drauge nuėjusios. Po spektaklio išėjome, ir jis iškart prisistatė, mat čia budėjo. Nuėjome visi kartu iki tos draugės, aš ketinau pas ją nakvoti. Bet ji sako: „Ką tu čia liksi. Mūsų palydovas turi žibintuvėlį, jis tave iki namų palydės“.

Aš tada Sąjungos gatvėje kambarį nuomojau. Parėjome. Aš ir nežinojau, kad tą dieną namą nudažė. Jis norėjo mane pabučiuoti, aš išsprūdau. Mano švarkas buvo šviesus, tai dažų žymės liko. Išsitepė ir jis. Nuėjo ryte į darbą, tai vyrai iš jo juokėsi, sakė, kur buvai įlindęs, kad lyg krauju ištepliotas. Man jis vėliau kažkokio muilo atnešė, su juo savo drabužį išploviau ir dėmių neliko.

1956 metais gimė dukra Inara. Vyras tai norėjo mergaitę pavadinti Violeta, bet aš nugalėjau. Kai jis iš milicijos išėjo, gero darbo Biržuose nerado, tai išvažiavome gyventi į Latviją. Ten gimė sūnus Zigmunds. Po trejų metų grįžome, labai uošvienė prašė į Biržus sugrįžti“.

„Man reikalinga jūsų barzda“

Ina kirpėja dirbo ir miesto pirtyje, ir Biržų ligoninėje bei kirpdavo vaikus J. Janonio internatinėje mokykloje.

„Kai Antano Dauguviečio rūpesčiu buvo pastatyta naujoji Biržų ligoninė, jis iškart kreipėsi į mane, kad eičiau dirbti į ligoninę. Vieną rytą pakvietė kaimynas prie telefono, skambino Dauguvietis: „Na, Kruliene, greitai rašyk pareiškimą ir nešk ligoninėn“. Buvo man ten įrengta kirpėjo vieta, o barzdų skusti vaikščiojau po palatas. Kitą kartą ateini į palatą, niūrūs visi, susiraukę. Tai aš jiems anekdotus pradedu pasakoti, pralinksminu. Prašviesėja vyrų veidai. Gerai man ten dirbti buvo“, - dalijasi prisiminimais ponia Ina.

„Aš jau 20 metų buvau dirbus kirpėja, tada perėjau į ligoninę. Norėjau dar likti puse etato buitiniame, bet dukra, tada jau studentė, užprotestavo, kad bus per sunku.

Likau dirbti tik ligoninėje. Gydytojui Dauguviečiui labai rūpėjo, kad tik ligoniai būtų nuskusti, neapšepę. Būdavo, ateinu skusti, o koks senukas ir dejuoja: „Ai, vaikeli, kam čia reikia. Aš pinigų neturiu“.

Tokiam visada atsakydavau: „Man jūsų pinigų nereikia, man reikalinga jūsų barzda“.

Ligoniams už skutimą mokėti nereikėjo, bet žmonės po 10 – 20 kapeikų, o kartais ir rublį man į kišenę įkišdavo. Praeini ligoninės skyrius, žiūrėk, 10 – 15 rublių ir susirinko. Alga ligoninėje buvo nedidelė – 70 rublių. 13 metų čia išdirbau“.

Kankinimas, pavadinimu „Neva“

„Ligoninėje dirbdama vyrus skutau jau skutimosi peiliukais. Anksčiau kirpykloje teko naudoti skustuvą. Kai pradėjau dirbti, tai visi viršininkai rinkdavosi anksti rytą, kad juos kirpėjas nuskustų. Ne todėl, kad skustis patys tingėtų, o kad priemonių nebuvo. Skustuvu naudotis reikia mokėti, gali susipjaustyti, o skutimosi peiliukai tuomet buvo vieninteliai, „Neva“ pavadinimu. Tokie baisūs, skustis jais buvo viena kančia. Elektrinių barzdaskučių niekas nebuvo girdėjęs.

Pati skustuvą galąsdavau ir galąstuvu, ir diržu. Vėliau, kai atsirado geresnių skutimosi peiliukų, skustuvą padėjau į šalį.

Darbo pradžioje ir kirpimo mašinėlės buvo rankinės. Reikėjo neskubėti kerpant, kad klientui plaukų nepeštum. Aš stengiausi, todėl man klientų netrūko. Per dieną apkirpdavau nuo 30 iki 40 vyrų. Jau vėliau atsirado pirmosios elektrinės kirpimo mašinėlės.

Teko dalyvauti kirpėjų konkursuose, Panevėžyje pirmąją vietą laimėjau. Reikėjo ir savo modelį nusivežti. Vyriškos šukuosenos tada buvo klasikinės: „boksas“, „pusiau boksas“, „still“, „ežiukas“, „polka“.

Labai nemėgdavau, kai įkaušę vyrai ateidavo kirptis. Stengiausi tokių klientų išvengti. Bet ir kirpėjai šventi nebuvo. Vienu metu dirbau su kolegomis - dviem vyrais ir moterimi, kurie visi labai išgerti mėgo. Pirmas reikalas ryte kirpykloje būdavo siūlymas „sumesti po rublį“. Jie pykdavo ant manęs, kad aš negeriu, nes tada esą galiu juos išduoti. Kartais specialiai, kad atsikabintų, burną gėrimu paskalaudavau. Ačiū Dievui, niekada nenorėjau ir nenoriu alkoholio.

Keistų įsitikinimų seniau žmonės turėjo. Kai dirbau pirtyje, visi vyrai eidavo kirptis prieš pirtį, o ne po jos. Kodėl - neaišku. Juk dabar pirma galva išplaunama, o po to kerpama. Sklido gandas, kad šlapius plaukus pavojinga kirpti elektrine mašinėle, nes gali elektra trenkti. Gal bijojo.“

Tarp klientų – ir krepšinio legenda

„Man buvo 38 metai, kai mirė vyras. Dukrai buvo 13, sūnui - 11 metų. Savaitgalius ir vasaras vaikai leido Skaistkalnėje pas senelius, ant Nemunėlio kranto. Mano mama džiaugdavosi, kad kai Zigis pas ją, tai namai žuvies pilni. Nelengva pragyventi buvo, gerai, kad giminaičių daug Biržuose gyveno, padėjo verstis. Sunkiau tapo, kai dukra studijuoti išvažiavo.

Daug kirpdavau namuose. Daug nuolatinių klientų turėjau, garsių Biržų vyrų. Vladas Garastas, jau išvažiavęs treniruoti „Žalgirio“, dar metus atvažiuodavo pas mane apsikirpti. Gydytojų dauguma čia kirposi, pradedant A. Dauguviečiu, baigiant visokių įmonių ir organizacijų vadovais. Prieš kelerius metus dar ateidavo Biržų policijos viršininkas Marius Jablonskas apsikirpti. Dabar jau nebekerpu, sveikata nebeleidžia. Išėjusi į pensiją važiavau dukrai padėti vaikus auginti.

Dar tortus pagal užsakymus baliams kepiau, juk man gyventi kažkaip reikėjo“.

Nors ir gyvenimas ponios Inos nelepino, bet ji nesiskundžia: „Džiaugiuosi, kad tokį darbą pasirinkau. Ačiū Dievui, kad jis mane taip nukreipė. Galėjau Bauskėje, pas mamos brolį, ar Baldonėje, pas seserį, gyventi ir dirbti. Bet ne. Ačiū Dievui, kad aš esu Biržuose. Visiems, ir savo giminėms sakau, kad niekur geriau Lietuvoje nėra kaip Biržuose. Nors ir Šiauliuose, ir Vilniuje gyvenau“...

Antanas Vaičeliūnas

 

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"

Rekomenduojami video