Daugelis nustebtų išgirdę, jog žinių vadyba, žinių ir informacijos valdymas yra aktuali akademinė discipina. Į ją besigilinantys dokumentuoja atvejus, analizuoja juos; čia kaupiami tyrimai ir daromi apibendrinimai, galintys padėti šiandieninėms įmonėms ir organizacijoms ženkliai pagerinti savo veiklas, tobulinti gamybos bei komunikacijos procesus, atsisakyti nereikalingų priemonių ir procesų, mažinti kaštus, gerinti produkto bei paslaugos kokybę.

Įtarus ir galbūt nerimtas požiūris į žinių vadybą kaip discipliną kainuoja brangiai – pamatuojamais finansiniais nuostoliais bei darbuotojų ir klientų nusivylimais, į kuriuos numojama ranka, tačiau kurie anksčiau ar vėliau ir jie tampa tais pačiais finansiniais nuostoliais.

Žinios – tai mokymosi ir įgūdžių visuma, kuriuos individai – ne mašinos – naudoja spręsdami problemas.

Pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie 4.0 industrinę revoliuciją, jungiančią skaitmeninius procesus ir technologijas. Kitais žodžiais, interneto galimybės kartu su novatoriškais technologiniais-inžinieriniais sprendimais atveria iki šiol neįsivaizduotas galimybes, tačiau – atkreikite dėmesį – individai, ne mašinos spręndžia problemas.

Kasdien mus pasiekia daugybė žinių. Jos sensta greitai. Į daugelį jų net nesinori gilintis. Kaip atsirinkti vertą mūsų dėmesio informaciją? Štai čia klausimas, vertas didokos sumos pinigų, jei klausimą įvertinsime eurais ir imsime juos kaip vertės matą. Nes – neveta ginčytis – pinigų kalbą suprantame visi. Ypač kai ateina sąskaitos.

Rimtos įmonės, suvokiančios žinų ir informacijos svarbą, ieško kompetetingų žmonių, galinčių imtis naujų profesijų: pavyzdžiui, žinių generalinio direkroriaus, kurio darbas – kurti ir plėsti organizacijos žinių bazės struktūrą, arba kompetencijų specialisto (ang. CAS) – jis sujungia projektų vadovus į tinklą ir dirba su kompetencijomis, arba skaidrumo specialisto- kuris kuria, plėtoja, prižiūri skaidrią organizacijos žinių bazę.

Nerimtų įmonių vadovai įmonės žinių ir informacijos valdymą deleguoja IT specialistams – nes jie visvien prie kompų sėdi, arba nuleidžia tai personalo skyriui – nes tie gi dirba su žmonėmis. Kitaip sakant, padaro tai „dėl mados“ – kažkur išgirdo, štai vienas du – ir delegavo užduotį, o po pusmečio pasakys, kad „ta nesąmonė tikrai neveikia ir nėra reikalinga“.

Šiandien pasakojamoje istorijoje liūdniausia ne tai, kad Lietuvos įmonėse žinių ir informacjos valdymas didžiąja dalimi yra ankstyvos kūdikystės stadijoje. Tragikomiška, tačiau švietimo institucijose dažnu atveju situacija dar liūdnesnė. Realybė čia seniai prarasta; pradoksalu, kaip skirtingai save įsivaizduoja pati institucija, ir kaip ją mato pašaliniai asmenys, kokia praraja tarp institucijos deklaruojamų uždavinių bei realios veiklos. Tokius paradoksus prieš gerus 2 dešimtmečius yra aprašę Ženevos universiteto mokslininkai, jie ir šiandien atpažįstami:

-         Darbuotojai mokomi, tačiau jiems neleidžiama naudotis žiniomis. Pasiteisinimų nelabai ir ieškoma, tiesiog „nuleidžiama“ daugybė neatidėliotinų darbų, atliekamų pgl. senas instrukcijas;

-         Dalyvaujame projektuose, tačiau  niekaip neperduodame juose įgytų patirčių;

-         Turime ekspertus, bet nežinome, kaip juos rasti; jei prisikasame prie jų, paaiškėja, kad jų žinios jau netinkamos naudoti, o ir patys ekspertai labiau domisi savo galios bei statuso išsaugojimu, nei inovatyvių idėjų generavimu;

-         Renkame ir fiksuojame duomenis – ir jais nesinaudojame;

-         Pasamdome geriausius, o po pusmečio jie išeina pas konkurentus;

-         Renkame žinias apie konkurentus – ir labai nedaug žinome apie save;

-         Bendradarbiaujame, kad mokytumėmės, tačiau nesusikonkretiname mokymosi tikslų. Čia, deja, reikėtų liūdnai konstatuoti, kad mokytojai, dėstytojai yra labiausiai mokytis nelinkusi žmonių grupė. Tad kam jiems tie tikslai.

... O ateitis priklauso tiems, kurie plečia savo gebėjimus, šlifuoja talentus ir kūrybiškai juos jungia. Suprantantiems, jog žinios – ateities žaliavos.

R. A. Medeišienė

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.