Kai prieš pat Naujuosius išsiunčiau jums penkis patarimus, kurių turėtumėte laikytis, kad šie metai būtų geresni, geras dvi savaites mano feisbukas praktiškai lūžinėjo nuo jūsų žinučių ir pakvietimų draugauti. Vieni tiesiog sveikino su šventėmis ir linkėjo viso ko geriausio, o kitiems šiaip pabendrauti ir pasiguosti užsinorėjo. Keliems gėjams kažkodėl susišvietė, kad aš homoseksualus (nežinau, gal jiems įspūdį padarė mano patarimas apie batus?..), tai siūlėsi į partnerius, o štai viena tetutė paprašė, kad tarčiau savo (svarų) žodį apie Kėdainių polikliniką. Kurioje, tiesą sakant, nesu lankęsis jau nuo kokių (leiskite pagalvoti...) aštuoniasdešimt devintųjų.

Tai dovanokit, bet nelabai turiu ką jums pasakyti. Nei gėjams (atsiprašau, bet manęs vyrai netraukia), nei Jums, miela teta. Ačiū, kad skaitot, ir laikykitės ten.

Bet visgi daugiausia rašė tie, kuriems užstrigo mano patarimas apie pinigus. Jei neskaitėte to rašinėlio, tai būtinai susiraskite jį internete ir greitai permeskite akimis, kad suprastumėt, apie ką eina kalba. Viename iš tų penkių punktų jums aiškinau, kad nepriklausomai nuo to, kiek uždirbate, dešimt procentų visų pajamų turėtumėte atsidėti „juodai dienai“. Būtent tai labiausiai ir užkliuvo mano skaitytojams: vieni gana mandagiai ir tik šiek tiek ironizuodami, o kiti ir gana piktokai ar net beveik įsižeidę klausė, kaip, mano manymu, jie turėtų ne tik išgyventi, bet dar ir sutaupyti iš savo menkų atlyginimų? Tai neįmanoma, įrodinėjo jie man.

Aš visgi esu įsitikinęs, kad įmanoma, ir toliau žadu laikytis šitos savo pozicijos. Ne kartą jau esu rašęs (o jei reikės – dar ir visą glėbį prirašysiu), kad svarbiausia yra ne tai, kiek jūs uždirbate, o tai, kaip su tais pinigais tvarkotės. Ir mano argumentas čia gali būti jūsų pačių žinutės. Tuoj jums paaiškinsiu, ką turiu galvoje.

Kol dar turėjau kantrybės atsakinėti į tas žinutes, visiems man parašiusiems uždaviau vieną ir tą patį klausimą: ar gavote kokią nors kalėdinę premiją ir, jeigu gavote, tai ką su tais pinigais darėte? Prieš sėsdamas rašyti šito straipsnelio to paties paklausinėjau dar ir savo draugų bei pažįstamų. Daug kas jokių priedų negavo, tai juos kol kas palikime ramybėje – jie į mūsų statistiką nepatenka. Bet pažiūrėkime, kur pinigus išleido „laimingieji“.

Beveik kas antras prisipažino, kad už kalėdinę premiją pirko dovanas, gerai pašventė per Naujųjų sutikimą arba tiesiog „pravalgė“, t. y. išleido kasdieninėms reikmėms. Kažkas nusipirko dvi sukneles, dar kažkas atsidėjo atostogoms („jeigu iki vasaros pavyks neišleisti“), užsisakė žaidimų konsolę ir (šitas man patiko labiausiai) internetu nusipirko kažkokią ten masažinę vonelę kojoms.

Vos vienas iš visų mano pašnekovų prisipažino visą kalėdinę premiją įsidėjęs „į kojinę“, ir čia aš jau buvau beveik apsidžiaugęs. Bet kai paklausiau, ką jis ruošiasi daryti su tomis santaupomis, atsakymas buvo – „pirksiu savo svajonių mašiną“.

Ir ką jums rodo visi šitie mano „respondentų“ atsakymai? Ogi kad jų prioritetai yra linksmybės, poilsis, pramogos, malonumai ir statuso vaikymasis, bet jokiu būdu – ne finansinė gerovė ar bent stabilumas. Ir (čia smagiausia dalis) kai tam vyrukui, svajojančiam apie kažkokio modelio BMW, parašiau, kad pirmas žingsnis į finansinį stabilumą yra bent tūkstantis eurų, padėtų „juodai dienai“, jis mane užsipuolė, kad visiškai nesuprantu, ką kalbu! Nes kaip įmanoma sutaupyti tą tūkstantį, kai gauni vos 365 eurų atlyginimą!

Ar jūs girdite, ką jums pasakoju? Perskaitykite dar kartą, kad viską teisingai suprastumėte: vyrukas, kuris skundžiasi finansiniais sunkumais, gali susitaupyti kelis tūkstančius automobiliui, kurio išlaikymas akivaizdžiai jam bus našta, tačiau negali atsidėti tūkstančio savo „juodos dienos“ fondui. Ar jums tai neatrodo kiek ironiška?

Štai apie ką aš ir kalbu: viskas priklauso nuo to, kaip susidėliojate prioritetus savo galvoje. Įsivaizduokite tokią situaciją – jūs siunčiate savo vaiką į parduotuvę ir išvardinate viską, ką reikia nupirkti: duonos, grietinės, Kėdainių marinuotų agurkėlių ir „sasyskų“. Vaikis tiksliai įvykdo jūsų nurodymus ir net visą grąžą parneša, bet užuot paglostę jam galvelę ir pagyrę, jūs imate šaukti, kad jis nenupirko brokolio! Juk sutiksite su manim, jog tai būtų nelogiška, tiesa? Nes to brokolio juk net nebuvo jūsų pirkinių sąraše.

Bet būtent taip jūs elgiatės, kai skundžiatės savo finansine padėtimi, bet tos padėties pagerinimo net nėra jūsų prioritetų sąraše. Todėl ir sakau: pirmiausia jūs turite susitarti patys su savimi. O jau po to visa kita tėra tik detalės, technika ir disciplina.

Aš labai nenoriu, kad mano skiltis taptų kažkokia praktinių patarimų rubrika, todėl nedėstysiu čia, kaip viską reikia daryti žingsnis po žingsnio. Jeigu jums tikrai tokių patarimų reikia, parašykite man asmeniškai arba į „Rinkos aikštės“ redakciją – esu tikras, kad bendromis pastangomis mes galėsime kažką sugalvoti. O čia leiskite man papasakoti tik savo „gitaros istoriją“.

Galbūt jums pasirodys, kad kažkur jau esate ją girdėję, nes kelis kartus jau esu ją pasakojęs duodamas interviu. Bet jūs juk žinote, kaip aš mėgstu pasakoti istorijas, tad nieko tokio, jei perskaitysite ją dar kartą – galbūt šįkart ji jus įkvėps kažko imtis.

Tai štai: kai man buvo kokie dvylika ar trylika metų, aš jau taip baisiai svajojau užaugęs būti muzikantu, kad net augti pamiršau (būtent dėl to toks nedidukas ir teužaugau; štai ir pasakiau – dabar jau ir jūs žinosite mano paslaptį). Bet juk ir arkliui aišku, kad norint tapti muzikantu, pirmiausia reikia išmokti groti. O aš ne tik kad neturėjau jokio instrumento mokymuisi – aš apskritai iki tol dar net tikros gitaros savo rankomis nebuvau čiupinėjęs.

Mūsų šeima nebuvome kažkokie skurdžiai – visada būdavome pavalgę ir aprengti, bet kad gyvenome labai jau plačiai, tai irgi toli gražu nepasakysi. Dažniausiai versdavomės „nuo atlyginimo iki atlyginimo“, ir pirmiausia buvo žiūrima pagrindinių šeimos reikmių, o ne kažkokių vaikiškų užgaidų su neaiškiom perspektyvom. Todėl savaime suprantama, kad galėjau net nesvajoti apie tai, jog mama bent kažkokią gitarą man galėtų nupirkti. Įsivaizdavau, kad geresnė gitara turėtų kainuoti maždaug visą mamos mėnesio algą, todėl jos net neprašiau – puikiai supratau, kad jei užsimaniau groti, tai pats turėsiu ir suktis.

O čia dar ir brolis įkišo savo trigrašį, kaip visada visažinio tonu paprotinęs, kad jei kažko labai labai nori, tai rasi ir būdų, kaip tai gauti. Tai ką, jūsų manymu, aš dariau? Ogi nusprendžiau susimeistrauti gitarą pats.

Brėžinį pasidariau nusižiūrėjęs į Kurto Cobaino plakatą, kabėjusį mano kambaryje virš rašomojo stalo. Dabar negalėčiau pasakyti, kiek tas brėžinys buvo tikslus, bet tais laikais, kai dar nebuvo jokių internetų, kur gali pasižiūrėti, kaip viską daryti, tai ir tokio brėžinio man visai užteko. Tada supjausčiau rūsyje rastą kažkokį seną stalviršį, iš senų brolio slidžių suklijavau kažkokį (nei šiokį, nei tokį, kiek dabar prisimenu) gitaros grifą, o iš kažkokių senų sesės manikiūro dildžių tam grifui padariau skirsnius. Beliko tik sugalvoti, iš ko pasigaminti stygas, ir mama (matyt, jau ir ją pagavo azartas pažiūrėti, kuo čia visa tai baigsis) pamėtėjo man mintį, kad gal tam reikalui tiktų kokie nors motociklo troseliai.

Taigi perėjau per visus kaimo kiemus ir motociklininkų garažus klausinėdamas, ar neturi kas kokio atliekamo „gazo“ trosiuko. Susirinkęs tuos trosiukus parsinešiau namo ir išpyniau po vieną giją, o tada iš tų gijų suraišiojau „stygas“. Ir mano gitara buvo baigta.

Skambėjo ta mano „lopeta“ tai... kaip čia jums švelniau pasakius. Kažkas tarp cinkuoto kibiro džeržgėjimo ir skaldomų malkų dunksėjimo. Supratau, kad eksperimentas ne itin pavyko, ir būčiau jau beveik nusiminęs, bet.

Nutiko toks keistas dalykas: pasirodo, kad kol ieškojau tų motociklo troselių, po kaimą pasklido gandas, kad Kupriukas meistrauja gitarą. Ir tas gandas pasiekė mano mokytojos, išmokiusios mane visko, ką reikia žinoti būnant scenoje, ausis. Kitą dieną į mokyklą ji atnešė man dvi tokias aplūžusias, Leningrado baldų fabrike iš faneros pagamintas gitaras ir pasakė: pasidaryk iš šitų dviejų vieną, ir turėsi sau gitarą.

Būtent taip aš ir padariau. Ir su ta gitara atgrojau ne tik visus mokyklos renginius, bet dar ir visus studentiškus vakarėlius. O jau vėliau, kai pradėjau uždirbti pirmuosius pinigus ir kai jau buvau visiškai tikras, kad su gitara niekada neišsiskirsiu, įsigijau ir pirmąjį savo „tikrąjį“ instrumentą.

Ir tada jau viskas įsisuko nelyginant karuselė: su ta naująja gitara pradėjau mokyti vaikus groti. Už pamokas gaudavau pinigų, kurių pasitaupęs nusipirkau pirmąją savo elektrinę su visu gitariniu stiprintuvu. Dabar jau galėjau groti ir su grupe. Kai už koncertus pradėjome gauti honorarus, pasitaupęs pradėjau pirkti aparatūrą. Su ta aparatūra galėjau dirbti renginiuose, vėl uždirbti daugiau pinigų, vėl investuoti, vėl uždirbti – ir taip vis ratu iki pat šių dienų. Jeigu jūs šiandien užeitumėt į mano studiją, rastumėt ten viską, ko reikia grupės repeticijoms ir nedideliems koncertams: kolonėlės, stiprintuvai, šviesos, instrumentai, būgnai ir visa kita. Dabar sunku būtų pasakyti, kiek visa tai kainuotų pinigais, bet spėju, kad be kelių tūkstančių čia tikrai neišsiverstumėt. Net jeigu visą įrangą pirktumėte padėvėtą.

Bet kodėl visa tai jums pasakoju? Tikrai ne dėl to, kad pasigirčiau. Esmė štai kame: pabandykite dabar visą šitą mano istoriją apversti aukštyn kojomis. Kas būtų, jeigu man tada paauglystėje kas nors būtų pasakęs, kiek visko reikia, kad galėtum tapti muzikantu, ir kiek visa tai kainuoja?.. Aš greičiausiai būčiau tiesiog metęs visas tas paikas savo svajones iš galvos. Nes, paprasčiausiai, mano vaikiškam protui tokios sumos buvo tiesiog nesuvokiamos. Patys pagalvokite – aš juk net gitaros negalėjau sau leisti, tai ką čia kalbėti apie visą tą tūkstančius kainuojančią įrangą, kurios reikia vien repeticijoms!

Bet aš šito tiesiog nežinojau. Aš susikoncentravau tik į vieną konkretų dalyką – kad aš noriu gitaros. Kad man reikia gitaros. Tik viena tūkstantoji iš viso to kelio, kurį aš nuėjau iki šiandienos, tik vienas mažas žingsnelis. Bet aš pasiryžau jį žengti.

Ir štai dabar turiu viską, apie ką anuomet net negalėjau pasvajoti. Todėl nesakykite man, kad kažkas yra neįmanoma: jeigu labai labai nori – rasi ir būdų, kaip tai gauti.

Ir jeigu jūs tikrai tikrai norite gyventi geriau, susikoncentruokite į tą patį pirmą žingsnelį – kad ir koks mažas jis bebūtų. Sutaupykite pirmuosius dešimt eurų. Tada kitą mėnesį – dar dešimt. Tada po dešimt – kas mėnesį. Metų gale jau turėsit daugiau nei šimtą – pridėkite prie jų ir savo kalėdinę premiją. Ir aš jums pažadu – net patys nepajusite, kaip rasite būdų sutaupyti ir po dvidešimt, ir po penkiasdešimt europietiškųjų. Tada atsiras ir papildomų pajamų, ir galimybių investuoti, ir žinojimo, kaip tai daryti. Sakau tai, nes žinau.

Svarbiausia tik ženkite pirmą žingsnelį. O tada jau ir dangus jums padės. Sėkmės!