Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Žemės ūkis – yra kuo džiaugtis

Kada mūsų ūkininkai iki tiek priaugs? Toks klausimas kildavo prieš ketvirtį amžiaus, studentaujant, kai teko ropinėti pietinės Švedijos braškių lysvėmis. Ta diena atėjo. Šiandien Lietuvos ūkininkas yra rimtesnis verslininkas nei daug kas galvoja.

Ką samdė?

„Jūsų keista tartis, jūs turbūt iš Gotlando?,“ - klausdavo Olofström'o gatvėje pagyvenęs švedas ar švedė, kai pasiteiraudavai kelio ar šiaip kokio orientyro svetimoje šalyje. Kalbame apie 1992-3 metus, kai visokie GPS ir internetai dar net nesapnuoti eiliniam vartotojui, nors amerikiečių kariškiams iš dalies lyg ir įprastas reikalas.

„Iš tos pusės tikrai,“ - sekdavo visai nuoširdus atsakymas. Gotlando salą net baidarėmis yra mėginę pasiekti lietuviai, norėję išsiveržti iš sovietinės beprotybės. Mes – būrys skandinavisčių merginų ir keli bernai – pirmoji „gastarbaiterių“ karta Švedijoje. Visiškai legalūs. Su vizomis ir darbo leidimais. Su švedų ambasados Vilniuje klaida, kai pasuose leidimas dirbti yra, o viza nepatvirtinta. Su visiška šalies pasienio policininkų ramybe, jų pačių skambinėjimais į Vilnių ir pasitikslinimais.

Mes ten bemaž pionieriai. Kas studijuoja šviežiai iškeptoje Vilniaus universiteto filologijos fakulteto skandinavistikos katedroje, kas šiaip fakultatyviai užsikabino už švedų kalbos – nesvarbu. Mes kalbamės švediškai šalyje, kur... durys stotyse ir parduotuvėse atsidaro pačios. Vau... Galiu išdidžiai tarti, kad mūsų kriminalinėse suvestinėse nebuvo. Nors... galėjo. Kas yra braškių skynimas Švedijoje bent jau tuo metu? Pasakoju. Beje, niekuo nesiskundžiu. Tai ne tik kad nėra svetimdarbio rauda, „kaip išnaudojo“, tai bemaž žalios jaunystės nuotykių nostalgija.

Tai atėjimas lysvėsna maždaug 5-5,30 AM. Idant lietuvių kolonija užsiimtų vagas viens šalia kito. falanga arba pėstininkų grandinė, kam patinka kariniai terminai (man jie patinka). Tai rankos šaltoje rasoje, plastikinė dėžė ant vežimaičio, į kurią sudedama 12 kartoninių puslitrinių dėžučių. Dėžutės užpildytos turi būti taip, kad fermerio giminaitis, prižiūrįs lauką, nesakytų : „Du måste plocka lite mer“ (turėtum rinkti truputį daugiau, - liet.). Pietų švedų dialektu skamba taip siaubingai, kad reikia priprasti išvis ką nors suprasti. Už dėžę (su dvylika dėžučių) – 20 švediškų kronų. Jeigu dirbi šeštadienį, lapelis ne žalias, o raudonas – 30 kronų.

O svarbiausia, kad flanguose, kur prasideda ir baigiasi mūsų pėstininkų care , būtų lenkai, o ne jugoslavai. Mat, eidamas tarpuvagiu, turi teisę į savo lysvės dvi puses. Skini didesnes, krauni dėžėsna, priduodi. Jugoslavai, o jų ten atvykdavo į dieną po tūkstantį „pabėgėlių“, dirbdavo visi iki vieno nelegaliai (išmeskite į šiukšlių dėžę mitus apie visišką skandinavišką skaidrumą), lėks į priekį, net šokinės per vagas, rinks stambias uogas ir į tavo pastabas JOKIA kalba nereaguos. Arba reaguos agresija. Sykį viskas baigėsi porimčiu incidentu. Mūsų kompanijoje 1993 metais mat buvo gerai treniruotas dzūkas, kuriuo pavardės neminiu. Daugiau braškių valgė, negu rinko. Panešėjo į lokį braškėse. Į jo pastabą apleisti lietuvaitės vagą, išsakytą lietuviškai reaguodavo jugai kur kas greičiau nei į mano ar kieno kito angliškus, vokiškus, ar lenkiškus mėginimus. Vienas tarp „pabėgėlių“ pasitaikė toks, kuris nesuprato nei kalbos, nei kūno kalbos. Baigėsi viskas tuo, kad jo odinė striukė buvo tingiai pakilusio lokio-kolegos perplėšta į dvi dalis, ir švedo įšokimu į tarpą, kai jugo rankoje buvo peilis, o dzūko – sauja žemės. Policija iškviesta nebuvo. O juk šventoji Skandinavija. Verslas yra verslas.

Žinios nuolat rodė iš Jugoslavijos pilietinio karo baisenybių atvykstančių asmenų siautėjimų statistiką, bet fermeriai, kurie juos visiškai nelegaliai samdė, nes taip pigiau, reagavo stoiškai. Bile nieko nenutiktų. Tai matytas ir asmeniškai išgyventas faktas, todėl visos pasakos apie totalų skandinavų paklusnumą įstatymui man yra iš komedijų srities. Asmeniškai iš manęs ir prabangiu, kad ir senu, Mercedesu privažiavusi švedų močiutė pirko degtinę „Stolichnaja“. Valstybės sisteminė savikvaila (pardavinėti tik brangiai nuo 14 iki 17 valandos) visada kažkam išeina į naudą. Lenkams ir lietuviams tai tikrai.

Mes kainavom brangiau už jugoslavus. Mus vertino labiau net nei lenkus, kurie nesivargino laužyti liežuvį švediškai. Mus kviesdavo į piknikus fermerio giminės ir kaimynai, plukdė po Baltijos įlankas kateriais, duodavo marškinėlių dovanų. Galima sakyti, kad net savaip mylėjo. Net automobilį skolino grįžti Lietuvon, kad paskui atkaktų kiti. Tai buvo iki viso masinio emigracinio išprotėjimo, kriminalinio lietuviško tvaiko plitimo po pasaulį, prekybos žmonėmis bylų.

Kas ūkininkas?

O tas švedų ūkininkas atrodė, kaip dabar atrodo vidutinis lietuvių. Tas, kuris dar ne Karbauskis dvarponis, bet ir ne kumetys. Ne tik kad vairuoja traktorių ir dar mane, neturėjusį net B kategorijos teisių, to pamokė. Tai žmogus, kuris užsienio kalbos nemoka (todėl užsienyje visada uždirbsi daugiau vien iš kalbos mokėjimo), tačiau viską puikiai išmano apie rinką, lizingus, paskolas, kooperaciją.

Pavardę ūkininko, kuris valdė apylinkėse svarbiausią kooperatyvą žinojo visi. Visiems buvo aišku, kad mažmenon atėjusi braškių puslitriukė kartoninė dėžutė kainuos 20 kronų (tiek rinkikui mokama už 12 dėžučių).

Bet tas, su kuriuo dirbau aš (sakau „su“, nes nepripažinau ir nepripažinsiu „pas“) buvo tarsi neskubąs, bet visur suspėjąs žmogus. Jis buvo tas, kuris lizingu pirkosi techniką, derėjosi su valdžia,

bankais, nekreipė dėmesio į smulkmenas. Jis verslininkas, pagal apibrėžimą. Jei alga pažadėta išmokėti šeštadienį, vadinasi šeštadienį. Ir niekaip kitaip.

Prie pašto dėžutės, o tiksliau po ja, tas „kaimietis“ pastatė šiukšlių dėžę ir nurodė rinkimų agitaciją mesti žemyn. Ant jo namo sienos kabojo išblukusi, dar senelio pakabinta Švedijos vėliava. Kaip ir ant kaimynų namų.

Samdytų Lietuvos studentų paklaustas ar galima paimti klojime besivoliojančių lentų lovoms ir atskiram kambariui susikalti (lenkai gyveno apsidangstę skudurais), pasiūlė imti ir netrukdyti kvailystėmis bei dar paaiškino, kad ir bulvių jo gretimame lauke galime kastis kiek reikia.

Ūkininko žmona – socialinė darbuotoja. Vos atvykus pirmą kartą laukė sumuštiniai, arbata ir paklausimas ar nereikia paskolinti pinigų, iki užsidirbsime. Ir vakarais ši, į Freken Bok panaši dama, sėdėdavo lange bei laukdavo ar visos autostopu keliavusios lietuvaitės grįžo. O nepadorių pasiūlymų, mano žiniomis, jos sulaukdavo. Viena net piktinosi įžūliai menka pasiūlyta kaina.

Taigi – tipiškas švedų fermeris – tikras verslininkas, kuris dėvi džinsus, marškinius be šlipso, socialiai atsakingas, saikingas nacionalistas. Gerbia tuos, kas gerbia jį. Gali (valdžia vis tiek nesužiūrės) pasamdyti ir kokius pabėgėlius nelegalus, kartais rizikuoja. Vairuoja automobilį, kuris ties riba – kartą įvažiavo į kiemą jau užsidegusiu varikliu.

Ūkininkas yra verslininkas

Tais laikais, kai Lietuvoje vyko neapskaityto valdiško turto legalaus išvogimo orgija, nuoširdžiai atrodė, kad pas mus tokio ūkininko paveikslo apskritai nepasitaikys niekaip. Nulupti nuo apleistos (tyčia) kolūkio, kuris dabar jau „bendrovė“ fermos stogo šiferį, nusipirkti buhalteriškai nurašytą traktorių už 1 dolerį. Tuo tada solidariai ir entuziastingai užsiėmė Lietuvos kaimas. Ilgą laiką kurtas ir rodytas įvaizdis sukūrė stereotipus: kaimietis tai gastronomo atsidarymo (sovietai juos uždarydavo javapjūtės metu, kad planas būtų įvykdytas) belaukiantis apšepęs, murzinas kvailys. Arba nežinia dėl ko amžinai streikuojantis „runkelis“. Deja, o gal ačiū Dievui, viskas yra nebe taip.

Šiandien, sėdėdamas kokiame nors Kaimo reikalų komitete Seime arba viešėdamas pas kokią ožkų (ne kiaulių ar karvių, kaip įprasta) ir sūrių ūkininkę Dalią Ėmužytę, kuri prasisuko Širvintų rajone, supranti – nebėra ko į tą Švediją važiuoti. Žmogus – pats sau kooperatyvas – nuo ožkos iki sūrio, perspektyvoje iki ožkos pieno ledų. Kas nori vasarą laukuose uždarbiauti – jau gali rasti sau kur parduoti vasarą be Baltijos jūros ar Lamanšo kirtimo procedūrų. Tokio tipo ūkininkai netgi deda viltis į tą nelemtą „Brexit“ referendumą, nes tikisi, kad parvažiuos kažkas, ką galima pasamdyti, nerizikuojant traktoriumi.

Tokie ūkininkai Žemės ūkio ministerijos valdžią, diskusijoje dėl europinių lėšų skirstymo, argumentais sudrasko į skutelius per dešimt minučių. Prakaituotomis kaktomis mikčiojantys klerkai atrodo apgailėtinai tokiuose ginčuose. „Prasigėrusio ir nusususio“ kaimo mitu šiandien daug kas dar tiki, tačiau tai yra nuo tiesos daug toliau, negu Žemė nuo Mėnulio. Dar toliau nuo tokių ūkininkų ir kaimo yra valdžia. Nori žmogus legaliai įdarbinti vasarą norinčius padėti tėvams ir užsidirbti paauglius – negalima. Vaikų mat „išnaudojimas“. Norima mokėti žmogui tik už realiai dirbamą laiką – negalima. Ant sprando bet kam, kas nors kiek sujudėjo, atsisėda visokio plauko tikrintojai ir reikalautojai, kurie patys sau susigalvoja darbą – naujus reikalavimus bei apribojimus, kuriuos galėtų kontroliuoti. Jeigu ekologiniame ūkyje serga ožkos, tai tegul serga ir dvesia, nes jų gydyti ir vakcinuoti negalima – pakenks ekologiškumui. Tiesioginių išmokų sąlygos vienodos tiems, kurie tik smulkina nušienautą žolę ir tiems, kas užsiima kažko gamyba. Taip pat ir lengvatinio žymėto kuro duodama vienodai tiek tam, kas ką nors daro, tiek tam, kas maivosi. Kuo tai skiriasi nuo miesto pašalpinių parazitų situacijos? Ir nepaisant visų šių silpnaprotiškų ribojimų, draudimų, kvailionių – yra žmonių, kurie sukasi.

Lygiai taip pat, o kartais dar geriau negu miesto verslai. Taip – lygiai taip pat gyvena skolon – iš įgyvendinto projekto finansuoja būsimą ir pan. Pasakymas „bukas, kaip traktorininkas“ - irgi jau ne į tvorą, nei į mietą. Modernūs traktoriai valdomi valdomi planšetinio kompiuterio tipo pultais, naudojant interneto ryšį. Savo kompetencija, verslumu, išmanumu ir darbštumu Lietuvos ūkininkas per tą ketvirtį amžiaus, ne dėka, o nepaisant valdžios absurdų, pasivijo švedą. Kai kur gal ir aplenkė.

Rekomenduojami video