Gyvename keistais laikais ir kartais sunku patikėti, kokie dalykai yra rimtai svarstomi Seime. Naujosios valdančiosios koalicijos sutartyje įrašytas Stambulo konvencijos ratifikavimas. Daugelis žmonių net nežino šio dokumento, tačiau jis labai svarbus patiems politikams. Be reikalo. Jo ratifikavimas būtų didelė klaida.

Konvencija skelbia gražų tikslą kovoti su smurtu prieš moteris,tačiau šiam tikslui nesiūlo nieko naujo ir vertingo, ko nebūtų Lietuvos teisės aktuose.Visa konvencija remiasi prielaida, kad smurtas vyksta dėl lyties, tai yra, kad vyras smurtauja prieš moterį, nes ji yra moteris. Tai net parašyta jos tekste. Tikrosios smurto priežastys, tokios kaip šeiminiai konfliktai, alkoholizmas, depresija, sunkus partnerio charakteris, nemokėjimas konstruktyviai spręsti šeimos konfliktų, vaikų auklėjimo problemos, nedarbas bei skurdas ir kt. yra atmetamos. Smurto problema suprantama ne moksliškai, o ideologiškai. Neišaiškinant priežasčių, nėra ir jokių pastangų išvengti paties smurto, lieka tik visada kaltais laikomų vyrų baudimas.

O juk normalios politikos atveju, smurto prevencijos priemonės turėtų pasitarnauti vyro ir moters sutaikinimui, darnos šeimoje atkūrimui ir stiprinimui, o ne lyčių priešpriešos skatinimui, moterų kurstymui kuo greičiau palikti savo vyrus. Deja, būtent šį išsiskyrimo kelią skatina Stambulo konvencija.

Yra ir aštresnė, ideologinė konvencijos pusė. Konvencijos 4 straipsnis įpareigoja užtikrinti nediskriminavimą dėl socialinės lyties („gender“), lytinės orientacijos, šeiminės padėties ir lyties tapatybės („genderidentity“). Čia esminės yra socialinė lytis, lytinė orientacija ir lyties tapatybė. Ką jos reiškia? Nediskriminuoti dėl socialinės lyties reiškia pripažinti žmones esant kitos lyties nei jie yra iš tikrųjų, biologiškai. Vyrus vadinti moterimis ir moteris vyrais, jeigu tik jie patys to nori.

Dar įdomiau už socialinę lytį yra lyties tapatybė. Ji žmogaus teisių dokumentuose apibrėžiama kaip „asmens vidinis savęs kaip vyro, moters, abiejų ar nė vienos lyties suvokimas – tai, kaip individai save suvokia ir įvardija. Asmens lyties tapatybė gali sutapti arba skirtis nuo jo biologinės lyties.“ Praktikoje tai reiškia, kad konvencija visus įpareigoja pripažinti žmogaus teisę ne tik vadintis kitos lyties vardu, bet ir dėl to nuolat apsigalvoti ar įsivardyti nei vyru, nei moterimi. Skirtingose šalyse esama per 70 vadinamųjų lyties tapatybių ir sąrašas vis ilgėja, nors niekas negali dorai suprasti, kuo jos skiriasi.

Dėl tokių nesąmonių įteisinimo iš darbo buvo metamas vienas garsiausių pasaulio psichiatrų Jordanas Petersonas. Kanadoje priimtas bilis C16 įpareigoja kreiptis į žmones pagal jų pačių pasirinktus įvardžius. To nedarantys baudžiami. Paties J.Petersono žodžiais, tai totalitarinis reikalavimas, nes juo žmonėms diktuojama, ką ir kaip mąstyti bei kalbėti, net kai tai prieštarauja tikrovei. Toks kalbos prievartavimas tapo įprastu ne vienoje šalyje. Tą atneša ir Stambulo konvencija.

Ministrai mėgino apsimesti, kad galima ratifikuoti konvenciją ir tiesiog verčiant žodį „gender“ kaip „lytis“. Tačiau pačioje konvencijoje „gender“apibrėžta kaip socialinė lytis, reiškianti socialiai sukonstruotus vaidmenis. Be to, visos konvencijos taikomos pagal jų tekstą originalo kalba. Pagaliau konvencija kažkodėl neleidžia jokių išimčių 4 straipsniui, be jo neleidžia ratifikuoti. Meluoja politikai, žadantys daryti kažkokias išimtis.

Nors skelbia kovą su smurtu, kartu prievarta bruka beprotiškas translytiškumo idėjas, kurios prieštarauja sveikam protui, žmogaus prigimčiai ir Lietuvos visuomenėje neturi jokio palaikymo. Neužsimerkime prieš tokius visuomenės perkeitimo projektus. Būtinai pareikalaukime Seimo narių, ypač savo apygardose, balsuoti prieš Stambulo konvenciją.

Vytautas Sinica