Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vakarų neoliberalios demokratijos politinė krizė

Prieš aštuonerius metus, kai JAV prezidentu rinko Baracką Obamą, pasaulį krėtė globalinė finansų krizė. Šiais metais, kai JAV prezidentu rinko Donaldą Trumpą pasaulis pradėjo grimzti į kitą – neoliberalios demokratijos krizę. 2008 metais tiek JAV, tiek pasaulis, tiek Lietuva krizę valdė išimtinai ekonominėmis-finansinėmis priemonėmis, neįvertindami ilgalaikių politinių, socialinių krizės pasekmių, kaip ir etinių-moralinių jos priežasčių. 

Pažvelkime atidžiau į 2016 metus – Nyderlandų referendumo, „Brexit“, Valstiečių ir žaliųjų partijos bei Donaldo Trumpo laimėjimus – kas juos sieja ir ko galime tikėtis 2017 m. (Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Italijoje), kokie esminiai iššūkiai mūsų laukia ateityje? Dar 2016 m. sausio mėnesį intelektualiausi Lietuvos draugai, susitikę tradiciniame „Sniego“ susitikime Trakuose, mus visus įspėjo, kad 2016-ieji nebus paprasti metai – tai bus ypatingo posūkio („U-turn“) metai, kurio priežasčių ir galimų pasekmių nesame iki galo supratę. Tampame šios krizės aukomis, objektais, nors galėtume bent jau pabandyti tapti sąmoningais subjektais, kurie sugebėtų iš šios krizės pasukti bendrojo gėrio, žmogaus orumo, solidarumo ir subsidiarumo link – palengva atkurti šias vertybes pasaulyje, vis labiau grimstančiame į populizmą, autokratiją, dezintegraciją ir konfliktus. Šia proga priminsiu kelias popiežiaus mintis, kurias pastebėjau rašydamas disertaciją po eilinės globalinės krizės 2013 m.

Bendras krizės pamatas – ikikrikščioniškas, sofistinis neoliberizmas. Bendras visiems 2016 m. įvykiams bruožas – ši populizmo banga gimė neoliberalioje nukrikščionintoje aplinkoje, visuomenėse, kurias galima lyginti su ikikrikščionišku graikišku pasauliu, kur pripažįstama tik nuomonės laisvė, tačiau tuo pat metu abejojama tiesos laisve. Politikai čia tampa tik pasyvūs einamųjų reikalų komentatoriai, o pati politika – kolektyviniu laikraščių (ar socialinės žiniasklaidos) skaitymu, kur tiesa išjuokiama kaip „banalybė“, „dogma“, ar Lietuvoje paplitusi etiketė „talibanas“. Politika tokiose visuomenėse tampa tik pliuralistiniu nuomonių susikirtimu, be jokios pagarbos ontologiniam žmogaus orumui ir kitoms transcendentinėms, nekintamoms, objektyvioms vertybėms. Čia atsiduodama chaotiškam, hedonistiniam, vartotojiškam, individualiam interesui, suabsoliutinama žmogaus laisvė, užmirštant, kad žmogaus laisvė visada yra taip pat ir laisvė pasirinkti blogį, kuris, žinoma, tokiose visuomenėse atmetamas kaip neegzistuojanti kategorija. Subjektyvumas ir reliatyvizmas yra šių visuomenių pagrindas. Religija ar patriotizmas – čia neminėtini, pavojingi, net žalingi, nes gali pasikėsinti į subjektyvumo ir realiatyvizmo diktatą, jau senokai įsitvirtinusį Europos Sąjungoje, o šiuo metu perkeliamą į JAV. Būtent tokia Europa buvo įtvirtinta 2007 m. Lisabonos sutartyje, tokia Europa buvo eksportuota ir į JAV prezidento Obamos laikais prieš aštuonerius metus bei kovėsi įvairiuose 2016 m. rinkimuose ar referendumuose.

Moralės, politikos ir ekonominės veiklos skyrybos. Neoliberaliose, vartotojiškose visuomenėse prarandamas ryšys tarp politikos ir moralės, politika pradeda remtis tik į individualų interesą, jėgą. Tuo tarpu, anot Ratzingerio, tikintis krikščionis yra integralus žmogus, dvasinė būtybė, pasižyminti moraline išmintimi, kuri nebūtinai gali išspręsti visas pasaulio problemas, tačiau kiekvienu momentu gali priimti sprendimus, atsižvelgdama į „visą žmogų ir visą pasaulį“<1>. Neoliberaliame pasaulyje ekonominė veikla yra lyg atskirta nuo žmogaus, jo vidinio žmogiškumo, bandant sukurti iliuziją, jog ekonomika yra moraliai neutrali, nors akivaizdu, kad kiekvienas ekonominis veiksmas turi savo moralinę vertę ir pasekmes. Pinigų „darymas“ tampa savitikslis, nepasotinamas noras įgyti kuo daugiau turtų ar valdžios bet kokia kaina pakeičia išmintingą sau pakankamumą. Užmirštama, kad žmogus nėra tik vartotojas ar gamintojas, jis yra racionali, socialinė, moralinė bei dvasinė būtybė. Anot Benedikto XVI, „vidutinumo ideologija <...> padaro žmogų nejautrų esminiams dalykams“<2>, atitinkamai visame pasaulyje didėja atskirtis, nyksta vidutinė klasė, turtas koncentruojasi kelių procentų visuomenės laimingųjų ar oligarchų rankose, ekonominiai sprendimai vis labiau žlugdo žmogaus orumą, kelia naujų įtampų, purena dirvą populizmui. Dar 1999 m., prieš pasaulinę ekonomikos ir finansų krizę, Bažnyčios Vyskupų sinodas siūlė „nedelsiant sumažinti vartojimą ir komfortą, egoistinį <...> žemės gėrybių naudojimą, kadangi visą gyvenimą apėmusi vartojimo logika uždusina individą <...> užblokuoja jo ryšius tiek su Dievu, tiek su kitais broliais ir seserimis, kurie yra būtini jo kaip asmens augimui“<3>. Tokioje neetiškoje ekonomikoje esminis dėmesys skiriamas materialiam, nužmogintam vystymui, kurio šaknys yra godumas – savybė iki Apšvietos amžiaus netoleruojama lygiai kaip aistra ar ištvirkimas<4>. Jonas Paulius II atkreipia dėmesį, jog neoliberalioje, utilitaristinėje ekonomikoje žmogaus laisvės kriterijumi tampa ne sąžiningas gėris, bet nauda bei malonumas<5>. Popiežių teigimu, kiekvienas ekonominis veiksmas yra kartu ir žmogaus veiksmas, todėl negalima jo atskirti nuo moralės, tikėjimo, juo spekuliuoti ar kurti nesamą vertę. Europos Sąjungos bei JAV polinkis tik į materialią veiklą, jos integravimą, ES ir JAV vartotojiškumas, nesaikingumas, trumpalaikiai finansiniai-ekonominiai stabilumo planai, kurie buvo taikomi 2008–2012 metais, negalėjo pakeisti ilgalaikio ekonominio-finansinio koordinavimo, neatsižvelgė į ilgalaikes politines ir socialines finansinės krizės pasekmes, kurias pajutome 2016 m. ir, tikėtina, vis labiau jusime ateityje.

Kelias į autokratiją. Benediktas XVI prieš dešimt metų pažymėjo, kad po komunizmo žlugimo įsitvirtinęs Vakarų neoliberalus pliuralizmas, moralinis ir religinis reliatyvizmas stebėtinai sutampa su pagonybe<6>. Šiuolaikinis žmogus linkęs pasikliauti magija, destrukciją ir anarchiją kuriančiais ryšiais su užslėptomis jėgomis, kadangi nyksta riba tarp realybės ir individo sąmonės ar pasąmonės. Stebėtinas šios naujos Europos panašumas ir su Azijos negatyviąja teologija – t. y. net ir filosofiniu-teologiniu lygiu Europa atsiveria Rytams būdingai pasaulėžiūrai, kuri, savo ruožtu, dažniausiai būna tiesiogiai susijusi su autokratinėmis ideologijomis, kadangi čia ištirpsta ne tik objektyvi realybė, bet ir pagal Kristaus atvaizdą sukurta „vakarietiška“ individuali ir nepakartojama asmenybė, jos žmogiškasis orumas, ontologinis šios asmenybės bei, atitinkamai, politikos pamatas. Politikai praradus intelektualumą, metafizinę išmintį ir pasinaudojus neoliberalios, sofistinės politikos silpnybėmis, pasikinkius brangią propagandą, emocijas, maksimaliai supriešintą visuomenę demokratiniu keliu valdžią paėmė Hitleris, Palestinoje – „Hamas“, Irane – Islamo radikalai (dabartinių didvyrių nevardinsiu, kad nebūčiau apkaltintas šališkumu).

Dezintegracija ir konfliktų pradžia? Benedikto XVI teigimu, Europos Sąjungos integracijos (kaip ir viso globalizacijos proceso) pažanga yra grynai kiekybiška, paviršutinė – didėjanti tarpusavio priklausomybė, bendrų programų ar kitokių bendrų instrumentų, institucijų, produktų kūrimas savaime niekaip negarantuoja „etninės ar religinės sąveikos“, „sielų integracijos“, dažnai net atvirkščiai – dabartiniai globalizacijos, migracijos, ES plėtros procesai skatina priešiškumą, ksenofobiją, rasizmą, uždarumą ir protekcionizmą kaip natūralias gyvybines reakcijas į grynai išorinius procesus, kurie ne tik kad nesuvienija protų ir sielų, bet juos dar labiau supriešina. Susidūrusios skirtingos kultūros realiai nebendrauja viena su kita, tarp jų nėra tikro dialogo, jos tik koegzistuoja šalia viena kitos, kas ilgainiui atskiria kultūrą nuo žmogiškosios prigimties, atveria duris masinei kultūrai, smukdo kultūros lygį, atveria vergijos ir manipuliavimo pavojus. Jeigu Europa būtų suvokiama ne kaip geografinė, bet kaip kultūrinė ir istorinė erdvė – būtų kita situacija, tačiau dabartinis vertybinis, strateginis neapibrėžtumas labai dažnai Vakarų lyderius stumia į sandėrius su Rytų ar Pietų autokratijomis, aukojant vietos žmonių, krikščionių, demokratijos interesus. Bendra transatlantinės šeimos vizija, ilgalaikė strategija, žmogaus orumo, laisvės ar demokratijos plėtra pasaulyje išnyko iš Briuselio bei Vašingtono darbotvarkių. Izoliacionizmas, atsiskyrimas, užsidarymas, trumpalaikės reakcijos į išorės veiksmus yra dominuojantis didžiųjų sostinių refleksas, vedantis, žinoma, į pralaimėjimą – tiek išorėje, tiek viduje.

Apibendrinant – 2007 m. ES lyderiams konstituciniu lygiu Lisabonos sutartyje atsisakius savo krikščioniškų šaknų, o prezidentui Obamai bandant šią Europietišką neoliberalizmo tradiciją įtvirtinti JAV vidaus ir išorės politikoje, tiek Europa, tiek JAV šiuo metu moka savo kainą, kuri gali būti gana aukšta (taip pat, be abejonės, ir Lietuvoje).

Rekomenduojami video