„Dabar, jei man nepritarsi, galėsiu tave pagrįstai kaltinti rasizmu!“ – pareiškiu vyrui, gavusi savo DNR tyrimo rezultatus, kurie, turiu pripažinti, šiek tiek nustebino, bet juk tai ir yra visas smagumas.

Prieš porą mėnesių sutuoktinio gimtadienio proga mudviem užsakiau DNR tyrimo rinkinukus  – kokia gali būti prasmingesnė dovana, nei sužinoti savo kilmę? Vieną vakarą ilgokai spjaudę į plastikinius mėgintuvėlius, kurių brūkšninius kodus vėliau užregistravome internete, svarstėme, kaip tie genetiniai tyrimai galėtų būti panaudoti prieš mus?

Norint gauti bet kurio žmogaus DNR pavyzdį, nereikia būti privačiu detektyvu, užtektų pasiknisti prie namų stovinčioje šiukšliadėžėje. Registruojant mėginius nebūtina atskleisti savo vardo nei jokių kitų asmeninių detalių, tad norint viską galima atlikti gana anonimiškai (aišku, visada yra rizika, kad žmogus gali būti atsektas pagal el. pašto adresą, bet tokios paranojos kamuojami gali nesunkiai sumėtyti ir elektroninius savo pėdsakus).

Turbūt vienas garsiausių tokio pobūdžio DNR tyrimų rezultatų panaudojimo atvejų, kai pernai pavasarį Kalifornijoje Sakramento mieste buvo suimtas buvęs policijos pareigūnas, 72-ejų metų Josephas Jamesas DeAngelo. Į pensiją išėjęs pareigūnas apkaltintas 1974–1986 m. laikotarpiu padarytais nusikaltimais: 50 išprievartavimų ir 12 žmogžudysčių, naktimis įsilaužus į žmonių namus. Mėgstamas nusikaltėlio grobis būdavo poros, kurias jis kankindavo, pavyzdžiui, vyrą surišdavo, jam ant nugaros sudėdavo kalną indų ir pagrasindavo, kad, jei bent vienas indas suduš, abu bus nužudyti. Surištam vyrui matant J. J. DeAngelo imdavosi prievartauti moterį. Pramintas Golden State Killeriu, tuo metu nežinomas žudikas buvo sukėlęs visuotinį nesaugumo jausmą. Įbauginti Kalifornijos gyventojai pirko didelius šunis, palanges nukrovė kaktusais, namuose įsivedė signalizacijas ir visaip kitaip bandė apsisaugoti nuo serijinio nusikaltėlio. Nepaisant surinktų įrodymų gausos, jo tapatybė pareigūnams išliko nežinoma iki pat 2018 m. pavasario, kai vyriausiasis bylos tyrėjas Paulas Holesas palygino iš nusikaltimų vietos gautą nusikaltėlio DNR su sparčiai populiarėjančiose DNR tyrimų kompanijų duomenų bazėse esančiais jų klientų DNR pavyzdžiais. Šitaip netikėtai buvo aptikti Golden State Killerio giminaičiai, o netrukus atsektas ir pats žudikas. Remiantis šia istorija, parašytos jau bent dvi knygos, kurios JAV tapo bestseleriais, ir tai toli gražu ne vienintelė byla, ištirta pasitelkiant komercinių DNR tyrimų surinktus duomenis. Prognozuojama, kad šitaip ištirtų bylų tik daugės.

Moralinis klausimas toks: ar prieštaraučiau, jei, remiantis mano seilių pavyzdžiu, paaiškėtų, kad, tarkim, mano antros eilės pusbrolis prieš penkerius kažką pasmaugė? Neprieštaraučiau ir net džiaugčiausi prisidėjusi prie nusikaltimo ištyrimo.

Dar viena iš DNR mėginių rinkimo, kuris jau tampa masinis, kylanti grėsmė – sveikatos duomenų apsauga. Mat žmogaus DNR atskleidžia ne tik kilmę, bet ir kokiomis ligomis jis labiau linkęs susirgti. 2018 m. vasarą įvyko kol kas didžiausias tokio pobūdžio sandėris. Komercinė genetinių tyrimų kompanija „23andMe“ už 300 mln. JAV dolerių pardavė savo klientų duomenis farmacijos gigantei „GlaxoSmithKline“. Oficialiame pranešime spaudai teigiama, kad šis ketverius metus truksiantis sandėris padės vaistų gamintojams geriau suprasti potencialių klientų sveikatos niuansus ir sukurti efektyvesnius vaistus. Tačiau čia nesunku įžvelgti ir kitą, kol kas dar moksline fantastika dvelkiančią, bet netrukus realybe galinčią tapti genetinės diskriminacijos galimybę, kai, remiantis asmens DNR duomenimis, kiltų žmogaus sveikatos ar gyvybės draudimo kaina.

Kadangi, mudviejų su vyru žiniomis, abiejose giminės pusėse sunkių paveldimų ligų nėra buvę, nusprendėme, kad vis dėlto DNR tyrimų atsakymai mūsų vaikams suteiks daugiau naudos nei žalos. Kiek gi galima spėlioti, iš kur tos žalios akys, iš kur klajokliškas temperamentas ir iš kur tie rugių spalvos plaukai?

Genetiniais tyrimais paremtas etninės kilmės atskleidimas padeda ne tik geriau suvokti savo tapatybę, bet ir gali paskatinti tautinę toleranciją. Štai mano vyras, visą gyvenimą besišaipantis iš prancūzų manieringumo, sužinojo pats esantis 30 proc. prancūzas vokietis. Ar juokeliai baigėsi? Ne visai. Bet dabar, esu tikra, stebėdamas šių šalių žmones, Maiklas juose dairysis ir savo atspindžių.

Prieš atskleisdama savus genetinių tyrimų rezultatus, aš sudrebėjau. Ir tas nerimo sukeltas virptelėjimas – dabar suvokiu –  yra būtent tai, dėl ko dariausi šį testą. Tas virptelėjimas geriau nei visa, ką iki šiol skaičiau ar mačiau, man padėjo suprasti skirtingas įvairiais laikotarpiais pasaulyje persekiojamas ir engiamas tautines mažumas. Kilmės nepasirinksi, bet žmonės visada pasirenka ko nors nekęsti.

Pagal kilmę esu 97,7  proc. lietuvė, 1,6 proc. aškenazė ir egzotiškas netikėtumas – 0,2  proc. Sacharos afrikietė!

Matematika niekada nebuvo mano stiprioji pusė, todėl išsyk spjovusi į tuos 97  procentus lietuvybės ir lašą žydiškumo, įsikibau į nė pusės procento nesudarantį savo afrikietiškumą. „Na ir kas, kad Afrika apskritai yra visos žmonijos lopšys, bet ne visų genuose ji pasirodo!” – tariausi veidrodyje tyrinėdama savo atvaizdą. Štai kodėl aš tokia aukšta, štai kodėl mano plaukai tokie stori, jau ne viena kirpėja yra sakiusi, kad beveik afrikietiški. Žinoma, juokas juokais, bet tasai BEVEIK yra svarbiausias bene visos žmonijos tapatybės aspektas.

Ar tie 1,5 procento reiškia, kad nuo šiol antisemitinius ir rasistinius juokelius turėčiau priimti asmeniškai? Taip. Bet ne dėl procentų. O todėl, kad nuo pat pradžių kiekvienas žmogus turėtų asmeniškai priimti bet kokį įžeidimą kitam žmogui.  Nes vis mes žmonės.

Dabar man staiga imtis esmingai tapatintis su žydais būtų nesąžininga, nors, žinant Lietuvos istoriją, nieko nuostabaus – turbūt dažnas iš mūsų yra beveik žydas, šiek tiek romas, truputį prancūzas, gal net afrikietis. Ir, tikiu, neatsiras nė vieno šimtaprocentinio lietuvio, kaip ir neatsiras šimtaprocentinio ruso ar ispano. Visi esame beveik ir tai labai svarbu prisiminti nacionalistinių nuotaikų apimtoje Europoje ar JAV, kurios istorija, jau savaime rodosi, turėtų tapti bet kokio etninio nacionalizmo antiteze. Bet ar nebūtų linksma sužinojus, kad taip aktyviai su JAV ir „nusikaltėlių šalimi“ Meksika sieną statantis prezidentas Trumpas pats galbūt turi kelis procentus meksikietiško kraujo?

Vaiva Rykštaitė yra šiuo metu Havajuose gyvenanti rašytoja.