Atrodo, naujasis premjeras Saulius Skvernelis pasiryžęs iš peties mėžti korupcijos mėšlą ir naikinti jos kvapą. Supažindino Ministrų Kabinetą su 2016-ųjų „Lietuvos korupcijos žemėlapiu“, susitiko su Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovu aptarti kovos su korupcija stiprinimo. Daug žadanti pradžia.

Pirmiausia skaidrinkim milijonus

Tyrimo „Lietuvos korupcijos žemėlapis“ duomenimis, visuomenė labiausiai korumpuotomis įstaigomis laiko sveikatos apsaugos institucijas, Seimą, teismus, savivaldybes ir politines partijas. Mano nuomone, finansiškai žalingiausia korupcija, stabdanti Lietuvos pažangą, klesti viešųjų pirkimų srityje.

Pinigai juda milijoninėmis sumomis, samdomi patyrę specialistai, pakišų schemos gerokai subtilesnės nei susitikimuose su piliečiais minimi 100 ar 500 eurų vokeliai anestezologui ar chirurgui. Už milijoninių pirkimų eilučių maskuojami proteguojamų verslų interesai. Štai, pavyzdžiui, Utenoje, užuot parašę, kiek kainuoja šiukšlių dėžės, jų montavimas, aplinkos priežiūra, viską suplakė į krūvą ir tuomet tu būk geras, pats spėliok, ar 600 eurų už vieną šiukšliadėžę stadionui pirkimu nėra slapstomas susitarimas dėl „atkato“.

Daugiau klausimų kyla dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos projekto. Tai gali būti dar vienas didelis tvartelis, kurį reikia išvalyti. Kaip skelbia Turto bankas, preliminari projekto vertė, įskaitant pastato įsigijimą, sieks apie 34 mln. eurų. Abejonių kelia didėjančios sąmatos, finansavimo šaltinių schemos, nes ketinama įpinti ne tik valstybės biudžeto, bet ir aplinkosaugai skirtas Klimato kaitos specialiojo fondo lėšas.

„Atvira“ kaina po uždarų derybų?

Priminsiu, kad šių Sporto rūmų rekonstrukcijos kainos pagrįstumu suabejojo Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT). Turto bankas VPT įpareigotas iš naujo svarstyti rekonstrukcijos biudžetą ir pasiūlytą kainą. VPT teikė išvadą, kad lėšos pirkimui suplanuotos netinkamai, o neskelbiamų derybų metu tiekėjo pasiūlyta projekto kaina – beveik 27,6 mln. eurų – yra per didelė (Turto banko skelbiami 34 mln. eurų susideda iš šitų 27,6 mln. eurų ir 5,6 mln. eurų pastato įsigijimo vertės iš bankrutuojančios Ūkio banko investinės grupės ir bendrovės Žalgirio sporto arena).

Kiek gali nusiderėti, derėdamasis su vienu už uždarų durų?

Sąlygos – tam vieninteliam?

Ankstesnės socdemų, „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ Vyriausybės pavedimu Turto bankas skelbė viešą konkursą ir išrinko rangovą, kuris vykdys projektą. Vis dėlto VPT neleido Turto bankui pasirašyti sutarties su konkurso laimėtoju, nes ne tik kainos, bet ir konkurso sąlygos sukėlė įtarimą.

Paskaitykime sąlygas. Tiekėjas per pastarąjį penkmetį arba nuo tiekėjo įregistravimo dienos turi būti įvykdęs ne mažiau kaip vieną nekilnojamojo kultūros paveldo objekto rangos sutartį, kurios vertė – ne mažesnė nei 4,5 mln. eurų. Teigiama, kad šį punktą atitinka tik dvi Lietuvos bendrovės. O griežtas mokumo reikalavimas atsijojo dar vieną iš tų bendrovių.

Finansų ministerija jau po pirmojo 2016 m. Seimo rinkimų turo, regis, išdrąsėjo. Pamačiusi, kad socdemai ir „darbiečiai“ gali išlėkti iš dominuojančio valdžios vežimo, spalio 14 d. parengė raštą, kuriame abejojama dėl viešojo pirkimo tikslingumo. Be to, VPT taip pat yra kreipusis į Konkurencijos tarybą dėl šio viešojo pirkimo, prašydama išnagrinėti galimą konkurencijos ribojimą.

Dar vienas lėšų „įsisavinimo“ mechanizmas?

Beveik lygiai prieš metus numatyta prašyti 8 mln. eurų rekonstrukcijai iš Klimato kaitos fondo specialiosios programos, pakišus projektą dėl pastatų energetinio efektyvumo didinimo. Įdomu, ar nebus šios statybos vykdomos daugiabučių namų atnaujinimo sąskaita? Šalia, tose pačiose Šnipiškėse, senuose daugiabučiuose gyvenantiems žmonėms rekonstrukcija iš Klimato kaitos fondo, neabejoju, būtų aktualesnė. Kiek galėtume už 8 mln. eurų paskolą renovuoti daugiabučių namų? 20? 50?

Lietuvos architektai jau ne kartą kėlė klausimus, ar verta išsaugoti aplinkosaugos problemas keliančius sovietinės architektūros statinius. Jeigu jau saugome, privalome tai daryti skaidriai, tinkamai naudodami mokesčių mokėtojų ir specialiųjų fondų lėšas.

Investavimas į išlaidas, o ne į ateitį

Naujos valdžios lyderiai yra viešai kritikavę ligšiolinį valstybinį išlaidavimą arenoms be atsiperkamumo. Vilniaus koncertų ir sporto rūmų projekto pelningumo skaičiavimai iš tiesų įspūdingai prasti: įvertinta, kad per 15 m. rūmai atneštų vos 3,15 mln. eurų pelno.

Užsienio reikalų ministerija, prašydama Europos Komisijos leidimo finansuoti rūmus iš valstybės lėšų, nurodydama šiuos skaičiavimus argumentavo, kad iš privačių lėšų joks rangovas projekto nesiimtų. Kas galėtų imtis projekto su 31 mln. eurų minusu? Kyla minčių, kad tik mokesčių mokėtojų pinigus švaistanti institucija. Tikiuosi, kad mūsų naujoji Vyriausybė – ne toji institucija, kuriai nerūpi investicinių projektų rentabilumas.

Reikalingas Vyriausybės dėmesys

Pritariu VPT vadovės Dianos Vilytės minčiai, kad valstybei svarbus ekonominis projektas turėtų demonstruoti geriausią tokių projektų įgyvendinimo praktiką. Deja, pasak jos, milijoninis konkursas nuo pat jo pradžios įkūnija didžiausias viešųjų pirkimų ydas: konkurencijos neužtikrinimą, neracionalų lėšų naudojimą, skaidrumo stoką.

Kreipiausi į STT, prašydamas atkreipti dėmesį į šią galimai milijoninę aferą. Jeigu neįmanoma tokio projekto išsukti be korupcijos dėmės ir ekonominio efektyvumo, tuomet gal geriau tiesiog nugriauti abejotinos kultūrinės vertės ir sostinės veidą darkantį, šalies religines bendruomenes skaldantį objektą? O milijoninį biudžetą skirti rimtam visuomeniniam projektui, kuris iš tikro tarnautų šalies pažangai. Pavyzdžiui, kad ir idėjai nupirkti po mikrokompiuterį kiekvienam pradinukui.

Antanas Guoga, europarlamentaras