Pastarosiomis dienomis Lietuvoje nutiko keli vienas su kitu tarsi menkai susiję dalykai. Seimas priėmė darbuotojų teises „lanksčiai“ keičiantį Darbo kodeksą, Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas paskelbė, kad mūsų šalyje dirbantys bankai – vieni pelningiausių Europoje, Statistikos departamentas pranešė, kad pirmą kartą po gana ilgo laiko vidutinis atlyginimas sumažėjo, prezidentė Dalia Grybauskaitė, skaitydama metinį pranešimą, pabrėžė, kad „neapibrėžtumas jau kelia nerimą“.

Mokėsime už skandinavus

Tiesa, Lietuvos banko vadovo pareiškimas nebuvo ištartas su pasididžiavimu. V.Vasiliauskas perspėjo, kad skolinimosi būstui įsigyti tempas toks, jog rinka kaista, ir mus gali ištikti dar vienas nekilnojamojo turto burbulo sprogimas. Negana to, mes neturime galimybės kontroliuoti situacijos: jei tik Skandinavijoje smuktų nekilnojamojo turto rinka, filialus pas mus turintys tenykščiai bankai iš paskolas paėmusių lietuvių pradėtų traukti pinigus, siekdami išspręsti regione kilusias problemas.

Įdomu, kad Lietuvoje veiklą vykdančių bankų pelningumas nesmuko netgi prislopinus jų apetitą, nustačius maksimalią būtiniausių bankinių paslaugų krepšelio kainą ir įvedus kitų ribojimų, skirtų visuomenės ir verslo pasipiktinimui neadekvačiais finansinių institucijų paslaugų įkainiais sumažinti. Mūsų šalyje veikiančių bankų pelningumas – vienas geriausių Europos Sąjungoje, nors paskolų palūkanos rekordiškai žemos.

Turtingi kaip naftininkai

Galėtume didžiuotis, kad mūsų šalis turtinga kaip Kuveitas, kur į dykumą bedus kastuvą ištrykšta nafta. Juk prireikus iš savo įmonių sąskaitų ir žmonių kišenių ištrauktais milijardais eurų galėsime gelbėti Skandinavijos bankus.

Tačiau Europos Komisijos ataskaita, paskelbta prieš kelis mėnesius, mūsų pasididžiavimą maišo su purvu, kuriuo aplipę įvairaus kalibro ekspertų, politikų ir finansininkų batai. Joje teigiama, kad Lietuva ritasi į dugną, nes pajamų nelygybė mūsų šalyje yra viena didžiausių Europos Sąjungoje ir didėja nuo 2012 m. Ji atsiranda dėl didelio žemos ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų užimtumo skirtumo, didelių darbo užmokesčio skirtumų, riboto mokesčių sistemos progresyvumo ir minimalios socialinės apsaugos sistemos silpnumo. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/ataskaita-apie-lietuva-salis-rizikos-zonoje.d?id=73841788

Taip pat ataskaitoje rašoma, kad didelė pajamų nelygybė kenkia ekonomikos augimui ir galbūt skatina emigraciją. Apie abi šias problemas mūsų politikai daug kalba, tačiau praktinių žingsnių joms spręsti nesiima. Europos Komisijos ataskaitą jau papildo ir mūsų statistika – vidutinis atlyginimas sumažėjo.

Baudžiavos sistema

Taigi kyla klausimas, kodėl, augant bankų ir įmonių pelnui, nė kiek negerėja jį sunešančiųjų finansinė padėtis. Kaltinti verslininkų, kad neatsisako dalies pelno ir juo nesidalija su darbuotojais, neverta. Verslas ir kuriamas siekiant uždirbti pinigų. Kuo daugiau, tuo geriau.

Nors skelbiama, kad atlyginimai statistiškai didėja, tačiau, reikia pripažinti, ne taip spėriai, kaip brangsta vartotojo krepšelis. Darbo užmokestis ir toliau augs kur kas lėčiau nei įmonių pelningumas. Taip yra dėl vienos paprastos priežasties – mūsų politikų ir didžiosios dalies verslininkų požiūris į darbuotojus nenutolo nuo baudžiavos laikų, tik dar pasipildė sovietinio mentaliteto priemaišomis. Valstybė konstruojama ne žmogui, kuris paprastai įvardijamas kaip „mokestinės bazė“, bet verslui ir valdžiai.

Grįžtant prie Darbo kodekso reikėtų pasakyti, kad jį sukūrė kairieji, visame pasaulyje kovojantys už paprasto piliečio teises. Mūsų valdžios priimtame naujajame Darbo kodekse dauguma galios svertų numatyti darbdavio arba valstybės pusėje. Žmogus suteikiama vis mažiau galimybių, kaip dabar madinga sakyti, naudoti savo derybines galias ir be įtampos žvelgti į ateitį. Netgi atostogauti ir ramiai pamąstyti apie ateities planus teks mažiau – darbdaviai sutaupys, nes nereikės mokėti už „tuščią laiką“.

Kreivi veidrodžiai

Kaip viskas kinta, savo „Facebook“ profilyje vaizdingai pakomentavo „Nordea“ banko Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas Žygimantas Mauricas.

„Maksimali nedarbo draudimo išmoka sieks 75 proc. vidutinio mėnesio atlyginimo. Kodėl ne 69 ar 77 proc.? – klausia Ž.Mauricas. – Ar valdžia nesupranta, kad tokie apribojimai tik dar labiau didins šešėlį/vokelius, nes nebus jokio tikslo mokėti didesnį oficialų atlyginimą nei 75 proc. vidutinio darbo užmokesčio (612 eurų)... Kaip šauksi – taip ir atsilieps! Tad ir toliau Lietuva bus kreivų veidrodžių karalystė: jūs apsimetate, kad mokate išmokas – mes apsimetame, kad mokame mokesčius. Pvz., Estijoje maksimali nedarbo draudimo išmoka yra 1 730 eurų (1 384 eurai į rankas) t. y. pusė trijų vidutinių darbo užmokesčių.“

Turbūt patys išraiškingiausi kreivų veidrodžių karalystės pavyzdžiai yra simbolinė mokesčių reforma, kuri turėtų lengvinti mažai uždirbančių žmonių dalią, neapmokestinamojo pajamų dydžio padidinimas, kuris duos per kišenę ne mažiausią atlyginimą mokančiam darbdaviui, o mažiausiai uždirbančiam darbuotojui. Įmonės pelningumas didės, žmogui, kuris jai sukuria vertę, šeimą išlaikyti dėl to nebus lengviau. Gal netgi sunkiau, nes mokesčių praradimą valstybei reikės kompensuoti įvairiomis rinkliavomis.

Kol kas lietuviai su šia sistema kovoja arba masiškai traukdami gyventi į svečias šalis, arba „lįsdami į šešėlį“. Tačiau realybė yra tokia. Kol politikai daugiau diskutuos, ar reikia uždrausti rūkyti balkonuose, o ne realiai imsis spręsti socialines problemas ir atstovaus atskiroms verslo bei interesų grupėms, Lietuva ir toliau bus tarsi žlunganti įmonė, iš kurios akcininkai siekia ištraukti kuo didesnę naudą bei surinkti paskutinius trupinius ir visiškai negalvoja apie jos vystymą ar darbuotojų gyvenimo pagerinimą.