Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Trims valandoms surinkit mobiliuosius…

„Deeevynios…“ –  per Nekrošiaus spektaklį iškalbingai atsiduso žiūrovas. Gal kelios eilės girdėjo jo, reiktų suprast, nusivylimą, kad jau tris valandas skaičiuoja minutes ir kenčia teatro salėje. Tol, kol šalia sėdintys mankština smegenis ir „gaudo“ kiekvieną Meškausko (Darius Meškauskas – Klaipėdos dramos teatro aktorius) ištransliuotą žodį, kai kam visai kitokia interpretacija skamba  žodžiai, „jog Viešpats visada vėluoja…“ „Tu ką, žadi šitas nesąmones dar pusantros valandos žiūrėti?“ – per pertrauką girdžiu ir moterį.

Tačiau dalies žiūrovų kankinimasis nenusveria likusios salės aikčiojimų. Gal pritarimo tam, kas rašoma kritikų („šedevras, kartelė iškelta aukštai “)… Rašoma ir tai, kad „Klaipėdos publikai šitas spektaklis – per sunkus“( E. Nekrošiaus „Kalės vaikai“ pastatyti Klaipėdos dramos teatre).

O Rokiškiui? Nė velnio. Nors mes čia per naktis nesikankiname dėl egzistencinių klausimų, bet daugiau nei trisdešimt festivalinių metų vis tiek daro savo. „Netgi palengvintas Nekrošiaus variantas“, – girdžiu kalbant. O žiuri narys Eligijus Daugnora geriau neklaust, ką mano. Vėl, matyt, davęs priesakus žiuri pirmininkui, „kad su spauda nekalbės nieko“ (lauks festivalio pabaigos, kai jau nebebus klaust įdomu). „Vis tiek žinai, kad nieko nesakysiu“, – filosofiškai guodžiančiai šypsosi.

O pažįstama mokytoja Margarita rūbinėje už nugaros stovi ir neslėpdama reiškia emocijas: „Kaip čia šiemet tokius gerus veža spektaklius.“ Net labai tinkamai parinktais žodžiais neįmanoma įrodyti, kad Nekrošius yra didis režisierius (prieš porą metų interviu „Gimtajam…“ Gytis Padegimas bandė įrodinėti kitaip). „Tokius dalykus reikia paprasčiausiai matyti, kaip tiesą ar grožį. Jei nematai, niekas tau neįrodys ir neparodys. Aklam – tamsa“, – taip Šliogeris „Bernardinuose“ sakė apie poetą Sigitą Gedą. Ir šitiems žodžiams, kalbėdamas apie „Kalės vaikus“, pritars ne vienas.

Nepaisant realybės, jog kai kurie į geriausio lietuvių režisieriaus spektaklius eina tikėdamiesi poilsio po darbo ar kažko panašaus į „Domino“, mūsų teatrališkai publikai viskas gerai. Aišku, tikrai nėra taip, kaip prieš „Žmonių“ žurnalo statulėlių šou  įžymybėms įteikimo ceremoniją… Kažkur skaičiau, „kad visas Vilnius tam ruošiasi, kaip kokiam „naujakui“. Nereikia perdėti ir nusišnekėti. Nesiruošia nei „visas Vilnius“, nei „visas Rokiškis“. Tik štai geriausia publika avansu pavadinami rokiškėnai galėtų pasiruošti. Bent vienu punktu – parodytų pagarbą ir mandagumą tiems, kas scenoje, išversdami savo sielas, įjungia užrūdijusius jungiklius, kaitina mūsų emocijas.

„Išjunkit mobiliuosius“, – prieš kiekvieną spektaklį primena organizatoriai. Bet… dar nebuvo taip, kad tie telefonai neskambėtų. Ir būtinai labiausiai susikaupimo reikiančioje vietoje. „Baik gi, sakau“, – į skambutį atsiliepia žiūrovė. Bet telefonas netyla – ir skamba, ir vibruoja. Iki tol, kol „baik gi, sakau“ žiūrovės pradeda prašyti draugė. „Gal „Vaidiname žemdirbiams“ organizatoriai, prieš spektaklį dalydami lapelius su žodžiais „taip“ ir „ne“, galėtų surinkti mobiliuosius?“ – girdžiu pasiūlymą iš to, kuris iš moters sako norėjęs išplėšti telefoną ir mesti į sceną – tikrai visi būtų ploję…

O jei tikrai „mobiliakų“ surinkimas būtų įgyvendintas (nors tai scena iš fantastinio filmo), kiek  mūsų pažiūrėtų spektaklį ramiai tris valandas? Tegu šedevru vadinamą, nuo simbolių, kuriuos dar šifruot ir šifruoti, virpantį, namie atsiverst knygą priverčiantį. (Leonardas Gutauskas sako, „kad „Kalės vaikai“ – žiaurus stebuklas, ataustas auksiniais šviesos ir juodais požemių siūlais… Sauliaus Šaltenio parašyta knyga, kokios lietuvių literatūroj dar nebuvo“). Į visus tuos šifrus ir burtus, stingdančius kraują, įmanoma įsigilinti ir pasakyti nuoširdžiai, kad „nunešė stogą“, gali tik atsijungęs nuo lašelinės. Atjungus save nuo tos paviršutiniškos bekvapės mobiliaisiais tekančios informacijos arterijos. Be jos negyvensim, bet kartais ji – nuodas…

Reda Milaknienė

Rekomenduojami video