Kiekvieną rytą skubame pažvelgti pro langą – įdomu, o ką už jo išvysime: gal jau visai smagiai baltą lauką, sidabro kruopomis nužilintą žolę ar lietutį. Iš tikrųjų tai yra visai tas pats – drėgmė. Tik mums kažkodėl mielesnis jos kietasis pavidalas.

Sniegelis lapkričio pradžioje – ne naujiena. Tačiau kai jis tampa sniegu ir jo eilutė ant žemės virsta sprindžio storio sluoksniu, ima šmėžuoti mintys apie žiemą. O gal tai ji, baltoji, pas mus jau beldžiasi? Tokių minčių ypač galėjo kilti Šiaurės Lietuvos gyventojams, kur sniego buvo bent 10 centimetrų, kitų liudijimu – net iki 20!

Tačiau tokių kalbų visai nesupranta Pietų Lietuvos žmonės – girdėdami kalbant apie sniegą, jie tik pečiais trauko: neturi ką veikti – žiemos, matai, lapkritį išsigando... Jie teisūs – tai ne žiema. Ir nors šaltuko pranašaujama visur, jis savaitės gale gali siekti –10 °C, bet paskui vėl stosiantys švelnesni orai neš lietų, ir sniego neliks. Todėl geriausia kalbėti apie rudenį ir juo gyventi.

Iškritusi drėgmė nors šiek tiek papildė žemėje giliai glūdinčius vandens horizontus. O po šaltuko takai sausi, braškantys, juose baltuoja įšalusios žvėrių pėdos. Priešpilnio naktys šviesios, tad žvėrys dabar vaikšto lyg scenoje. Ką jie veikia, galime sužinoti rytą.

Štai į sodybą atėjusios stirnos apkramtė rožių ūglius, medelių viršūnes. Kažkodėl ir kiškiams rūpi mūsų sodo augalai, medžiai, todėl reikia kuo skubiau juos aprišti. O šernai aria bulvienas. Jų mėgstamas užsiėmimas knisti pievas – paryčiui jos juoduoja nuo suverstų velėnų. Šernai tą daro ne šiaip – dirvos paviršiuje daug šaknelių, žiemoti susiruošusių sraigių ir dar aktyvių sliekų. Dideliam žvėriui pasisotinti reikia daug laiko, jis taip dirba iki paryčių.

Labai anksti prabyla pelėdos. Naminės pelėdos dar nesidomi savo perėjimo vietomis, bet toli nuo jų nenuskrenda – kur jos yra, išduoda balsai. Šie metai pelėdoms nebuvo lengvi – po pelinių graužikų depresijos, nemenko jų sumažėjimo, apytuščiai buvo ir pelėdų, ir kitų šiuo lesalu mintančių paukščių lizdai.

Tačiau yra ir gerų naujienų – vėl sulaukėme labai gero eglių derliaus, o nuo jo priklauso ir voverių, kai kurių paukščių, pelių ir pelėnų gyvenimo sėkmė. Žinoma, tikrojo gausos didėjimo lauksime metus ar dvejus.

Tiesa, klystume manydami, kad graužikai lauks pavasario ir tik tada pradės gausinti savo populiaciją. Tai vyksta ir dabar – viduryje laukų paliktuose ir užmirštuose šieno ar šiaudų ritiniuose gimsta pelėniukai ir peliukai, po mėnesio jie jau bus savarankiški. Toks procesas gali nesustoti net švelnią žiemą. Kodėl kalbame apie tuos ritinius? Jie – labai patogūs ir saugūs graužikams. Daug kartų teko stebėti suopius, lapes ir net kates, lūkuriuojančius prie jų ir nieko nepelniusius. Graužikams tiesiog nėra ko lįsti išorėn ir rizikuoti, todėl plėšrūnų pastangos lieka bevaisės.

Ant šakų raudonuoja svirbelių vis nesulaukiantys šermukšniai. Pagal gerą jų derlių bandėme pranašauti šaltą būsimą žiemą. Labai laukėme ir paukščių, bet jie kažkodėl neskuba, tad vaisiukai pūva, genda ant šakų. Matyt, čia yra dar viena gamtos paslaptis. Nukritę jie pasisės, taps graužikų maistu.

Gamtoje metų rato ciklas neturi nei pradžios, nei galo. O ėjimas į tamsą, kurį regime dabar, – tik trumpa atokvėpio akimirka. Štai pailsėsime, ir saulė vėl pakvies į darbus.

L. Klimka