Susidaro įspūdis, kad „valstiečiams“, kad ir kaip jie stengtųsi, sunkiai sekasi valstybės darbus dirbti. Paskutinis pavyzdys – bandymas palaidoti vieną gražiausių masinių renginių ir judėjimų Lietuvoje – „Snaigės“ žygį. Jo organizatorius, rengėjas ir siela Algimantas Jucevičius iš Sporto rėmimo fondo gavo atsakymą, kad tokia veikla nebebus remiama. Tai tiesiog dalis chaoso, kurį sporto pasaulyje sukėlė pernai valstiečio Kęstučio Smirnovo prastumta sporto rėmimo reforma. Ji sunaikino Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondą, o naują  Sporto rėmimo fondą nutupdė Švietimo ir mokslo ministerijoje, kuri dabar yra ir sporto ministerija.

Deja, ši institucija taip giliai murdosi vis prastėjančiuose (ne)švietimo reikaluose, kad nei mokslui, o juolab sportui, negilių kompetencijų nebelieka. Nemanau, kad socialiniuose tinkluose kilęs pasipiktinimas gali ką nors pakeisti, nes ši valdžia moka tik griauti ir drausti. Tikiuosi, kad „Snaigė“ neištirps, o gyvuos entuziastų pastangomis ir privačiomis aukomis, tik prie jos populiarumo balų negalės sužvejoti nei ministras Algirdas Monkevičius, nei K.Smirnovas.

Žengėme į priešrinkiminį etapą, o Seime ir Vyriausybėje tvyrantis chaosas, kuriame gimsta keistoki padarai pavadinimu Tėvynės labui, pranašauja, kad prasideda ir sumaišties metai, kai bus bandoma iš naujo persidalyti tai, kas jau padalyta, ir žaisti ne pagal įstatymų nustatytas  taisykles, o pagal stipresniojo galią.

Antai Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis nusprendė nuo kalbų pereiti prie darbų ir prisijungti Kauno rajoną. Ne visą, tik gražiausią ir perspektyviausią jo dalį: 13 rajono seniūnijų, Garliavos, Akademijos, Karmėlavos ir Lapių miestelius bei 95 kaimus, esančius šiose seniūnijose. Siūloma prijungti teritorija užima 297,8 kvadratinio kilometro – beveik dvigubai daugiau nei dabartinis miestas. Koks likimas lauktų likusių rajono teritorijų, Kauno miesto savivaldybė nesvarstė, tik nusprendė siūlyti Vyriausybei inicijuoti dalies rajono prijungimą prie miesto. Miesto taryba siūlo, kad sprendimas būtų priimtas po gyventojų apklausos, ir aiškina, kad šių vietovių gyventojai dažnu atveju dirba Kaune, jie negauna kokybiškų paslaugų, taip pat didesniu patrauklumu galimiems investuotojams.

Savivaldybės teigimu, miesto darželius lanko per 5 tūkst. vaikų, kurių vienas ar abu tėvai nėra deklaravę gyvenamosios vietos Kaune. Teigiama, kad tai miesto savivaldybės biudžetui kainuoja daugiau nei 10,9 mln. eurų per metus. Norai suprantami, tačiau su panašiomis problemomis susiduria ir kiti miestai, ypač Klaipėda.

Suprantami ir pažadai, kad visiems bus tik į naudą dėl tokių jungtuvių, negi aiškinsi, kad po kelerių metų jūsų kaimuose duobės bus gilesnės nei mieste, o nekilnojamojo turto mokestis padidės kelis kartus, kad pabrangs verslo liudijimai, kad reikės uždaryti keliolika mokyklų etc.

Blogiausia šio siūlymo dalis yra jo atsiradimo istorija – be jokių diskusijų, be svarstymo komitetuose, be analizės ir be aptarimo su Kauno rajono valdžia, iš kurios norima geriausias žemes nugvelbti.

Viskas vyksta taip, kaip V.Matijošaitis dar gegužės pabaigoje išdėstė Birštone vykusiame Kauno regiono plėtros tarybos posėdyje ir paskui piktinosi, kad jo planas pateko žiniasklaidai į rankas kartu su jo komentarais. Tąsyk Kauno meras nedviprasmiškai užsiminė, kad gyventojų valią galima nupirkti. Kažin ar toks pareiškimas tikrai patiks Kauno rajono gyventojams, kažin ar tai palengvins Vyriausybei ir Seimui priimti teigiamą sprendimą. Kam iš tikrųjų Kauno miestui prireikė prisijungti dalį rajono ir kodėl taip skubama, sunku atsakyti.

V.Matijošaitis yra ambicingas verslininkas ir politikas, kurio ego patenkinti gali neužtekti tik dalies rajono: gegužę Birštone jis pajuokavo, kad prisijungtų ir Vilnių, o kiekviename juoke yra dalis tiesos. Pasižiūrėjus, kaip mero šeima vysto nekilnojamojo turto projektus Kaune, akivaizdu, kad su naujomis žemėmis atsiveria naujos perspektyvos, kurių rajono politikai niekaip negalėtų užtemdyti. Pikti liežuviai plaka dar kelias priežastis – neva premjerą Saulių Skvernelį rinkimuose į prezidentus palaikęs Kauno meras tikėjo šviesia pretendento ateitimi ir pradėjo išlaidauti miesto infrastruktūrai, todėl miesto skolos smarkiai pasunkėjo, o tai nepatinka vietos verslui. Padidėjus gyventojų skaičiui, daugėja ir mokesčių mokančiųjų skaičius, o svarbiausia – atsiranda galimybė miestui daugiau skolintis. Kas tas skolas grąžins, jau ne V.Matijošaičio reikalas, jis galės pasipuikuoti nuveiktais darbais ir galbūt dar vieną kadenciją pratęsti Vieningo Kauno dominavimą. Visgi skubėti reikia, nes po rinkimų į Seimą Vilniuje gali pasikeisti valdžia, o tuomet dabartinio premjero palankumas nebus nieko vertas ir net nenupirktomis apklausomis mažai kas patikės.

Taigi burtas mestas ir netrukus bus matyti, ar tik iš meilės Kauno meras S.Skvernelį parėmė ir ar šis pažadus prisimena.

Ramūnas Terleckas