O juk sentimentų liberalams turiu. Štai plūsteli praeities prisiminimų banga. Berods, 1996, o gal ir 1997 metai. Telefono skambutis. Atsiliepiu. Pažįstamas balsas sako:

– Reikia vienam kandidatui į Seimą apsukraus žmogaus, kad padėtų organizuoti rinkimų kampaniją. Tu tam turi visus duomenis, imkis, o Kandidatas iš Kauno turtingas, nebijok, skolingas neliks, – šelmiškai skamba balsas ragelyje.

Bažnyčių gatvėje buvo tokia kavinė „Tulpė“. Čia susitinku su Kandidatu.

– Kokios politinės pažiūros? – klausia.

– Neturiu jokių, man politika nerūpi, aš – kultūros darbuotojas, režisierius, – atsakau.

Kandidatas minutei susimąsto. Galvoju, kad nepataikiau.

– Režisierius gal ir nieko. Imu, – pagaliau ištaria solidus pašnekovas, kuris tuoj pat tampa mano viršininku ir pradeda dėstyti, ką aš turėsiu daryti.

Kitą dieną prasideda mano pusantro mėnesio besitęsiantis bėgimas. Kartais ausies krašteliu klausausi, ką jis kalba auditorijoms. Tai, ką išgirstu, patinka, o vieną kartą jis man skambina ir praneša, kad šiandien iš Kauno į susitikimus su žmonėmis neatvažiuos – pateko į avariją. Sako:

– Verskis, kaip išmanai.

Susiimu už galvos, nes suplanuoti keli susitikimai. Man šovė mintis, kad jaunystė – tai drąsa, aš pats pristatysiu kandidato rinkiminę programą. Rinkėjai ploja, reiškia pavyko. Kitą kartą jau pats prašau Kandidato, kad leistų jį pristatyti, savo požiūrį apie jo programą išdėstyti. Leidžia. Žmonės man ploja daugiau negu jam. Tačiau rinkimus vis tiek pralošiame. Vežu rinkimų naktį jau nebe Kandidatą į Kauną. Tylime. Staiga jis pagyvėja ir taria:

– Kurk Tauragėje mūsų sąjungos skyrių.

– Nemoku, – sakau.

– Išmoksi, nedurnas esi, – atremia.

Taip po poros mėnesių atsiranda naujos politinės jėgos, Lietuvos liberalų sąjungos, Tauragės skyrius. Taip tampu pirmuoju oficialiu Tauragės liberalu. Čia pat savivaldos rinkimai. Suformuojame septynių žmonių sąrašą: aš, Vidas Narbutas, Albinas Petrikas, Benas Timpa, Iveta Skurvydienė, Arūnas Gendrolius ir Algirdas Remeikis. Agituojame už liberalus. Mes save suvokiame kaip alternatyvą tuometinei LDDP ir konservatoriams. Šioks toks Kandidato iš Kauno įdirbis yra, bet kas tie liberalai, mažai kas žino. Balsas iš salės klausia:

– O jūs komunistai ar ne?

Sakome:

– Ne.

– Gerai, – atsako, – tada kalbėkite.

Ir kalbame apie asmenybės laisvę, apie vertybes, kurios priimtinos kiekvienam ieškančiam darbo ir kuriančiam darbo vietas, kiekvienam dirbančiam ir besimokančiam, apie žmogaus kūrybinę energiją, apie didesnį valstybės pasitikėjimą savo piliečiu ir dar daug ką. Valio, mus išgirdo. Tauragės krašto žmonės savo balsais mums suteikia vieną mandatą. Gaila, pritrūksta vos 6 balsų, kad gautume ir antrą.

Daug ko teko išmokti, ne kartą nusivilti ir džiaugtis. Į mūsų gretas atėjo Rolandas Paksas. Buvo pakilimas, po to skilimas. Pasukau kartu su R.Paksu. Pamenu, kaip vėl toje pačioje „Tulpėje“ susitikome su juo. Išgėrėme alaus ir sutarėme, kad būsiu jo kuriamos partijos vietininkas Tauragėje. Jis man atrodė patikimesnis už Eugenijų Gentvilą. Ilgainiui pamačiau, kad ir aplink R.Paksą sukasi kažkokios žmogystos, kuriems rūpi tik sava nauda. Bendraujant ir su kitų politinių jėgų atstovais tapo dar akivaizdžiau, kad visos Lietuvos partinė sistema sunkiai serga. Iš liberalizmo liko kažkokie blėnys. Beje, prieš keletą metų per televiziją išgirdau ir įsiminiau Prezidento Valdo Adamkaus pasakytą vieną sakinį. Jis prisipažino, kad yra liberalas, bet bodisi lietuvišku liberalizmu. Kai dar daug kas galvojo, jog liberalai verti pasitikėjimo, Prezidentas jau žinojo, kas jie tokie...

Žinia, politiniu gyvenimu domėjausi ir tebesidomiu, aktyviai reiškiau ir reiškiu savo nuomonę vertindamas politinius įvykius. Kas be ko, tai man neišėjo į gerą... Akivaizdu, Tauragėje atėjus į valdžią liberalams ir jų pagalbininkams konservatoriams bei „valstiečiams“, kaip ir daugeliui tauragiškių, šiandien nuostabą kelia kai kurie valdančiųjų veiksmai. Sovietinis siekis valdyti pasitelkus baimę, kerštavimas už reiškiamą kitokią nuomonę, naudos siekimas, savųjų protegavimas – verčia suglumti. Keisčiausia, kad šie veiksmai labai panašūs į tai, ką daro liberalai Vilniuje. Matyt, tai visos šios partijos „vertybė“. Į valdžią įsiveržę kai kurie verslininkai siekia pelno. Pinigai, pinigai... Tačiau, akivaizdu, kad kova dėl pinigų bus pralaimėta. Todėl ir sakau, negaila skęstančio su visais mano sentimentais liberalų laivo. Kažkas paklaus, o kuo pasitikėti? Atsakysiu: savimi, savo kaimynais, bičiuliais, savo bendruomene. Kas labiausiai vertas pasitikėjimo, tą ir deleguokite. Kaip tai padaryti, mechanizmas jau yra. Tiesa ir gėris laimi ne tik pasakose. Ir blogis žūva ne tik pasakose.