Žinot, aš gal kokius ketverius su trupučiu metų esu dirbęs viename vaikų socializacijos centre. Tai tokia gan kraupoka įstaiga, kur uždaromi nusikaltimus padarę paaugliai ir visi tie, su kuriais normalių mokyklų mokytojai, auklėtojai ar juo labiau jų pačių nuosavi tėvai jokiomis priemonėmis nebesusitvarko.

Ten tie blogiukai paaugliai turėtų būti perauklėjami ir vėl atverčiami į normalius visuomenės narius, bet  dažniausiai iš to centro net ir tie, kurie prieš uždarant dar buvo kažkiek pakenčiami, išeina galutinai sugadinti ir pasmerkti nusikaltėlio gyvenimui. Su išimtimis, be abejo, bet itin retomis.

Savaime suprantama, kad tokioje įstaigoje darbuotojams nuolat būdavo organizuojami vis nauji seminarai, mokymai, kvalifikacijos kėlimo kursai ir dar kas tik norit – kad tik šviesiausiems mūsų protams nepritrūktų žinių ir išmanymo tvarkytis su visais tais neklaužadom. O kita vertus, tai kad ir patys psichologiškai atsilaikytumėm, nes toks darbas anksčiau ar vėliau kiekvienam gali kirsti per smegenis beigi plaučius.

Aš tame centre iš pradžių dirbau tik auklėtoju ir neformaliojo ugdymo organizatoriumi, bet vėliau pabėgo mūsų bibliotekininkė. Tada direktorius pakrapštęs pakaušį dūrė pirštu į mane ir kaip didelį knygų mylėtoją beigi žinovą paskyrė knygų kunigaikštystės valdytoju. Nuo tos dienos nebegalėjau praleisti nė vieno iš tų darbuotojams skirtų seminarų, nes visi jie vykdavo kaip tik mūsų centro bibliotekoje.

Ir – kokia ironija! Vienas iš pagrindinių dalykų, kurį tuose (bibliotekoje vykdavusiuose) seminaruose man teko patirti, tai kad nė vienas mūsų centro darbuotojas nė velnio neskaito knygų. Kaip jums tai?..

Dažniausiai mano kolegos seminarų lektoriams ir įvairaus plauko dėstytojams tik skųsdavosi ir bėdavodavosi, kaip nepakeliamai sunku čia dirbti. Bet man klausantis mūsiškių pasakojamų pavyzdžių „iš centro gyvenimo“ visada norėdavosi tik rautis plaukus: aš žinojau, kad visi atsakymai į klausimus, kuriuos mūsų darbuotojai tų seminarų metu iškeldavo, gulėjo čia pat. Tvarkingai, aiškiai ir labai išsamiai išdėstyti knygose. Bet nė vienas darbuotojas nepasivargindavo bent kiek jais pasidomėti.

Žinote tą jausmą, kai būna gėda už kitus žmones?.. Tai va, man būdavo gėda. Prieš tuos lektorius ir pedagogikos ekspertus, kad mūsų darbuotojai nežino elementariausių pedagogikos, psichologijos ir socialinio darbo principų bei dėsnių, nors visi jie surašyti vos ne vaikiškose knygelėse ir brošiūrėlėse. Man būdavo baisu, kad rimtiems dėdėms ir tetoms mes atrodome kaip banda neapsiskaičiusių tamsuolių ir kad mus greitai uždarys, nes na negalima su tokiu kontingentu palikti dirbti elementarių žinių neturinčius žmones.

Visais būdais stengiausi kovoti su šita tamsybe. Parinkdavau knygų kiekvienam pagal būdą ir pomėgius, pieštuku įdomiausias vietas pabraukdavau ir netgi skirtukus neapsakomo gražumo į tas knygas sudėliodavau. Bet vis tiek nė vieno bendradarbio neįkalbėjau bent ką nors paskaityti. Organizavau kažkokias popietes ir viktorinas, rašiau anekdotus Donelaičio stiliumi ir kaišiojau juos bendradarbiams į kišenes, kiekvienoje bendrabučio grupėje suformavau po bibliotekėlę ir dar visokio velnio prisigalvodavau, bet niekas negelbėjo. Dažniausiai visi skaitymui „neturėdavo laiko“, o viena skyriaus vedėja netgi įsigudrino teisintis negalinti skaityti todėl, kad vos atsivertusi knygą užmiega...

Iš tiesų sakau jums: to centro vaikus sudominti knygomis būdavo kur kas lengviau. Galiu drąsiai tvirtinti, kad kai kurie mano auklėtiniai iš centro išėjo apsiskaitę kur kas labiau, nei kad buvo jų mokytojai. Ir iš principo man dėl to būtų buvę nei šilta, nei šalta, jei tik ne tas gėdos jausmas dėl savo kolegų ir jų tamsumo, kai jau per artimiausią seminarą jie vėl imdavo skųstis ir verkti, kad pas mus normalūs pedagogikos dėsniai „neveikia“. Esu tikras, kad jie puikiausiai būtų veikę, jei nors vienas darbuotojas bent vieną tų dėsnių būtų žinojęs.

Žinot, aš nesiimsiu tvirtinti, kad skaitymas padaro žmones protingais. Per daug esu matęs priešingų pavyzdžių. Kadais pažinojau moterį, kuri prarydavo viską, kas tik pasitaikydavo po ranka spausdinto ir išleisto lietuvių kalba. Jos apsiskaitymas buvo tiesiog beribis, galva prikimšta įvairiausių faktų faktelių ir žinių, kurios labai praversdavo sprendžiant kryžiažodžius. Ir, tiesą sakant, tuos kryžiažodžius ji taip mėgdavo, kad giminės ir artimieji iš žurnalų ir iš laikraščių specialiai juos karpydavo ir kaupdavo, kad kartą per metus važiuodami jos aplankyti galėtų nuvežti šūsnį tų kryžiažodžių jai lauktuvių.

Bet tai ir viskas. Savo begalinio žinojimo ir apsiskaitymo niekur kitur, išskyrus kryžiažodžius, ji nesugebėjo panaudoti. Buvo ne kažin kaip besiverčianti eilinė kaimo moterėlė, gyvenanti praktiškai iš artimųjų malonės ir pašalpų, ir visam kaime gerbiama ne daugiau nei vidutinis prasigėręs valkatėlė, kaimynų už butelį kviečiamas talkon per bulviakasį.

Ir man visada buvo mįslė, kaip žmogus, pas kurį visada galėjai pasitikslinti, ką dar yra parašę anuomet mano taip mėgti E. M. Remarkas, H. Hesė ir V. Folkneris, ir kuris apskritai knygų pasaulyje orientavosi turbūt geriau nei dažna šiuolaikinė bibliotekininkė, realiame gyvenime taip nieko ir nepasiekė. Ir tai ne vienintelis pavyzdys, su kuriuo esu susidūręs.

Pažįstu žmonių, kurie skaito ir tuo netgi mėgsta pasipuikuoti prieš aplinkinius. Vienam renginiui, pamenu, samdėme fotografę. Kai viską paruošę ir susistatę valandėlei visa komanda susėdome ratuku užkąsti ir atsipūsti, ta fotografė išsitraukė storiausią psichologijos veikalą ir puolė vaidinti, kad baisiai įsigilinusi skaito. Mes visi aplink ją juokavom ir erzinomės, ir duodu galvą nukirst, kad jeigu ta mergaitė ir sugebėjo perskaityti bent sakinuką iš tos atsiverstos knygos, tai nė vienas to sakinio žodis jos naivioj galvelėj neužsilaikė.

Bet ji ir neturėjo tikslo skaityti. Jai reikėjo tik pasimaivyti. Pavaidinti baisiai gilią ir protingą. Ir mes visi šitą matėm ir perpratom, todėl vaizdelis buvo dvigubai komiškas. Galų gale kažkuris mūsų neištvėręs mestelėjo „Ką tu čia vaidini... Lauki, kol paklausim, ką skaitai? Mes iš principo neklausim, todėl mesk šalin tą savo velnio knygą...“

Pamenu, kaip ta mergaitė susigėdusi nuraudo, o tada čiupo savo fotoaparatą ir ėmėsi to, už ką mes jai ir buvom sutarę mokėti. Ir, ko gero, tai buvo teisingiausias jos sprendimas tą dieną, nes mūsų kompanijoj skaitydama knygą būtų turėjusi kur kas mažiau naudos nei fotografuodama.

Panašiai pasipuikuoti dabar visai madinga. Motyvacinės knygos ir filmukai internete įtikino šiuolaikinį jaunimą, kad skaitymas yra kur kas geriau nei televizoriaus žiūrėjimas, todėl dabar feisbukas pilnas skaitančių merginų nuotraukų – jos visos nori atrodyti apsiskaičiusios ir dvasingos, o tai, jų įsivaizdavimu, yra beveik lygu „buvimui sėkmingu“.

Bet kad nelabai pavyksta – nei su sėkme, nei su tuo apsiskaitymu. Net nežinau kodėl: galbūt ne tas knygas jos skaito, o gal to, ką perskaito, nemoka pritaikyti sau ir turėti iš to naudos realiame gyvenime. Arba gal tiesiog reikia nuoširdžiai skaityti, o ne tik nuotraukoms pozuoti.

Bet kad ir kaip ten bebūtų: nepaisant viso to, ką čia ką tik išdėsčiau, aš vis tiek esu įsitikinęs, kad norint bent kažko gyvenime pasiekti, skaityti yra privaloma. Žinot kodėl? Nes niekada nebūna atvirkščiai.

Ta prasme: skaitymas nebūtinai jus padarys protingais žmonėmis. Bet kita vertus – aš nežinau nė vieno žymesnio vadinamojo „sėkmingo“ žmogaus, kuris būtų absoliučiai neskaitantis. Amerikiečiai net tokį posakį turi: leaders are readers (lyderiai yra skaitytojai). Skaitymas yra būtina sąlyga sėkmei, nuo to nepabėgsite.

Todėl skaitykite, būkit malonūs. Ne tik savo malonumui, ne tik pigius romaniūkščius ir lėkštą grafomanų rašliavą, bet ir tokias knygas, iš kurių galite kažko išmokti. Nebūkite kaip tie mano jaunų dienų bendradarbiai, turėję visas savo darbui reikalingas žinias po ranka, bet vien iš tingumo nesugebėję jų pasiimti.

Skaitykite knygas, kurios privers pakrutinti smegenis. Nebūtinai kalba eina apie kažkokį specifinių žinių kaupimą ar kažkokį savotišką faktų „kolekcionavimą“, kuris dažnai mūsuose klaidingai tapatinamas su „apsiskaitymu“ plačiąja prasme. Faktai, kurių jūs nepritaikysite savo gyvenime, yra niekam nenaudingos šiukšlės. Skaitymas pirmiausiai reikalingas tam, kad plėstųsi mūsų mąstymas, mus supančio pasaulio ir, galų gale, savęs pažinimas.

Tiesiog skaitykite. Skaitymas nebūtinai padarys jus laimingesnius ir protingesnius, bet jeigu norite, kad taip atsitiktų – jūs tiesiog neturite kitos išeities. Ir blogiausia, ką galite padaryti sau – tai nuspręsti, kad viską jau žinote ir kad nieko naujo nebegalite išmokti. Ties šiuo sprendimu jūs nustojate eiti į priekį ir daugiau nebeturite teisės kažko reikalauti iš savo gyvenimo.

Nebauskite savęs šitaip žiauriai. Būkit laimingi.

Virgis V. KUPRYS