Praėjusią savaitę lietuviškųjų papročių kalendoriuje – dvi svarbios datos: liepos 25-ąją – Jokūbinės, o liepos 26-ąją – Oninės. Vienose Lietuvos vietovėse reikšmingesnė pirmoji, kitose – antroji. Pažymimos bažnytiniais atlaidais ir tradicinėmis apeigomis. Abi tos šventės savo prigimtine kilme susijusios su juoda rugine duonele, pagrindiniu lietuvių maistu nuo senų senovės. Mat įprastinis rugiapjūtės laikas mūsų krašte  būdavo nuo Škaplierinės, liepos 16-sios, iki Oninių arba Jokūbinių.

Taigi, darbas trukdavo maždaug devynias dienas – senosios savaitės ilgumu. Tai tais laikais, kai rugiai būdavo pjaunami pjautuvais arba kertami dalgiais, o ne kombainais, kaip dabar. Beje, pjautuvais būtinai pjaudavo tuos rugius, kurių šiaudais dengdavo trobesių  stogus. Taip medžiagą sau pasiruošia tautodailininkai, iš rugio šiaudo puošniuosius „sodus“ pinantys.

Aukštaičiai taip sakydavo: „Kas prieš Jokūbą  rugius nukirto, duonos turės, o kas po Jokūbo – terbos žiūrės“. Pavėlavus rugius nukirsti, iš varpų grūdai žemėn išbyra. Tada tai jau tektų iš kitų malonės gyventi... Mažojoje Lietuvoje kitados būta papročio per Jokūbines po kaimą nešioti didelį vainiką, supintą iš brandžių varpų, vadinamą ploniu. Taip kaimynai raginami negaišuoti su darbu, kuris atneša namams duoną kasdieninę. Kristijono Donelaičio „Metuose” sueiliuota: „Jie po Jokūbinių, jau rugius nukapoję, „Plonį nešam!” – būriškai šokinėdami, suokia”.

Taiklūs ir Oninių liaudiški apibūdinimai, sudėlioti į patarles. Sakoma: „Ateina Onutė su šviežia duonute”; „Šventa Ona – gera žmona: aptepa duoną su smetona”. O šmaikštuoliai suvalkiečiai šį metą tokia dainele apibūdindavo: „Ona, Ona, gera žmona, raugė sūrį su smetona, su duona, su uoga, su užpakaliu nuogu“. Mat šiuo metu karvės, atole priganytos, duoda riebaus pieno, jau yra šviežios duonos, ir uogos prinokusios, bet linai dar auga ir audiniai dar labai negreit bus išausti. Abu švenčių vardai, vyriškasis ir moteriškasis, senovėje – vieni dažniausių. Štai ir mano šeimoje: mama, močiūtė, uošvė – visos Onutės...

Rugiapjūtė – darbas, kuris būdavo atliekamas su talka, susiskirsčius poromis – pjovėjas ir rišėja. Pora užsiimdavo savąjį barą. Tai viena pradalge, vienu mostu nukertamų rugių plotas. Būtų gėda prieš kitus talkininkus, jeigu barą varytų siauresnį už kitų. Todėl jo plotis būdavo apyvienodis, o senovėje – netgi laikomas dirbamos žemės matu. Nukirstų ir surištų į pėdus rugių gubas (skirtingose vietovėse dar vadinamas rikėmis, mendeliais, šlitėmis, kuopkomis) sustatydavo vyrai pavakare. Žemaičiai bei vakarų aukštaičiai jas suremdavo dažniausiai iš dvylikos pėdų.

Rytų aukštaičiai ir dzūkai – iš devynių, dešimtuoju pridengdami. Abu šie skaičiai yra kalendoriniai: pirmasis iš saulės, antrasis – mėnulio ciklo. Kaip gražu būdavo, žvelgiant nuo kokios aukštumėlės ar piliakalnio matyti laukuose suremtas gubas. Deja, tai tik iš tolimos praeities iškylantys vaizdai…

Kai rugius baigdavo kirsti su saule, sakydavo – duona bus balta, o jei jau sutemomis – teks valgyti juodą. Bet įdomiausios, mitologiškai sureikšmintos būdavusios pabaigtuvių apeigos. Beje, ganėtinai skirtingos įvairiuose Lietuvos regionuose. Net ir įvairiai vadinamos: Rytų Aukštaitijoje – nuobaigomis, Dzūkijoje – pagynomis. Žemaitijoje laikyta už garbę nurėžti paskutinę pradalgę, surišti paskutinį pėdą. Šeimininkė į paskutinę gubą paslėpdavo sūrį, o šeimininkas – ir buteliuką kokio stipresnio gėrimo. Rišėjai merginai atitekęs paskutinis pėdas žadėdavęs sėkmingas vestuves. O tą pėdą talkininkai mesdavo į viršų kuo aukščiausiai arba drūtgaliu jį suduodavo triskart į žemę, – kad kitais metais taip pat užaugtų dideli javai.

Apie Šiaulėnus būta išskirtinai įdomaus papročio: paskutinę gubą padarydavo kaip kokį žirgą. Ant jo ir užsisėsdavo tas pjovėjas, kuriam teko išvaryti paskutinę pradalgę. Garsusis etnografas Balys Buračas savo fotonuotraukose užfiksavo šį retą paprotį.

Kitose Lietuvos vietose paskutiniojo pradalgio ar pėdo būdavo vengiama. Sakydavo, liksi paskutinis ir su kitais darbais, patapsi našliu, šunys tave puldinės; o merginos vakarėliuose niekas nešokdins... Mat kitados  tikėta, kad paskutiniajame nenukirstų rugių plotelyje slepiasi javų lauką globojanti dvasia, įvardijama „rugių boba” ar „žebriu”. Tad galima manyti, kad po Lietuvos krikšto prosenoviškoji derliaus dievybė buvo supeikta, tapo nesėkmės ženklu.

Žiūrėta ir kokia ta paskutinė guba: jei gavosi pilna, tai geras bus ir ateinančių metų derlius. O jei liko neporinis pėdų skaičius, tai statytojai tais metais irgi liks vienišiais; jeigu vedę – vaikų dar nesusilauks. Paskutinę gubą pažymėdavo kokia šakele, vadindavo „pjūties karaliumi”. Vežant į kluoną, keletą jos varpų pelėms numesdavo, o keletą palikdavo lauke paukšteliams.

Dar vienas labai archajiškų tikėjimų reliktas – jievaro pynimo paprotys. Tai iš paskutinės saujos nenupjautų rugių supinta kasa. Jos viršūnę prilenkdavo prie žemės į namų pusę, varpas prislėgdavo akmenuku. Iš dirvos išaugęs grūdas tarsi vėl grąžinamas žemei: tegu kartojasi kasmet gyvybės ratas, tegu nuolat „duona su duona susitinka”. Dainose jievaras tampa tiltu tarp realiojo ir mitinio protėvių pasaulių, stebuklinguoju Pasaulio medžiu. Pinant jį,  skambėdavo tokie žodžiai:

Šalia kelio jievaras stovėjo,

Slaunasai žolyne, rugeli!

Iš pašaknių skambantys kankleliai…

Ant viršūnės sakalo vaikeliai…

Per vidurį dūzgiančios bitelės…

Slaunasai žolyne, rugeli!

Rytų Lietuvoje baigdami kirsti rugius, iš didelio jų glėbio padarydavo vadinamąjį „čiubą“ ar „nivką“. Varpas nupjaudavo ir supindavo į šeimininkams skirtą vainiką, o viršų papuošdavo lauko ir darželio gėlių puokšte, į vidų įmesdavo riekelę duonos.

Vėlesniais laikais įsigalėjo pabaigtuvių vainiko paprotys. Samdiniai jį parnešdavo į namus, įpynę tarp varpų ir baltų gėlių – „kad duonelė baltesnė būtų”. Sakydavo, „laimę parneša”. Uždėdavo ant galvos šeimininkui su  palinkėjimais, sakydami „oraciją“ : „Atėjo svetys, vardu rugys. Ir sako: „Kentėjau žiemos laike šaltį, pavasario laike – vandenis, vasaros laike – karščius. Atėjo jaunas ponas, pakirto man kojas ir aš parkritau dirvoje. Pailsėjęs, pagulėjęs atsikėliau, parėjau gaspadinės priėmimo prašyti, nes aš jums duosiu duoną…”

Pabaigtuvių vainiką pakabindavo gerojon kerčion; per Žolinę jį dar pašventindavo bažnyčioje, o grūdus suberdavo sėklon. Įteikus vainiką prasidėdavo linksmybės: jaunimas šėliodavo, erzindavosi, vienas kitą  apliedavo vandeniu, tada sėsdavo už vaišių stalo. Tie tradiciniai papročiai, įprasmindami darbą, tarsi jį ir palengvindavo...

L. Klimka

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.