Viena tų bėdų – nelemtai susijusi su terorizmu. „Prancūzija jau seniai daro problemą iš musulmonių aprangos“, – rašo „New York Times“ redaktoriai.

Toliau jie aiškina, kad „anksčiau uždraudus nešioti veidą slepiančius apdangalus, mokyklose galvą apgaubiančias skareles ir nustačius moksleivėms leistiną suknelių ilgį, nūnai kilo „pati kvailiausia“ kontroversija dėl vadinamųjų burkinių.

Tai visą kūną dengiantis maudymosi kostiumas, kuris tik veidą, rankas ir pėdas palieka matomas ir kurio pavadinimas sudurtas iš žodžių „burka“ ir „bikinis“.

Tokį kostiumą moterims nešioti jau uždraudė bent penkių Prancūzijos miestų merai dėl įvairių priežasčių. Iš jo neva kylanti grėsmė viešajai tvarkai, higienai, maudymosi saugumui ir moralei, be to, tai, girdi, naujas ginklas kare prieš Prancūzijos respubliką.

Kanų miesto, kuris pirmasis uždraudė burkinius, pareigūnas Thierry Migoule, pareiškė, jog šis „maudymosi kostiumas išreiškia ištikimybę prieš mus karą paskelbusiems teroristiniams sąjūdžiams“.

„Ši isterija, – tęsia „New York Times“ redaktoriai, – dar labiau stigmatizuos ir į paribį nustums Prancūzijos musulmonus tokiu metu, kai šalis svyra islamofobinės dešinės link baisios serijos siaubą keliančių teroristinių išpuolių įkandin“.

O belaukiant prezidento rinkimų kitą pavasarį ir didėjant dešiniojo Nacionalinio fronto populiarumui, Prancūzijos pareigūnai ir politikai suskubo palaikyti merus.

Ministras pirmininkas Manuelis Vallsas burkinį pavadino „moterų pavergimo“ simptomu, kuris „nesutaikomas su Prancūzijos vertybėmis“ ir nuo kurio „tauta privalo gintis“.

Prancūzijos moterų teisių ministrė Laurence Rossignol  pareiškė, jog burkinis  „yra burkos atitikmuo pliažui ir turi tą pačią logiką – slėpti moterų kūnus tam, kad juos būtų lengviau galima kontroliuoti“.

„Na, pasakykite tai burkinio kūrėjai, australei dizainerei Ahedai Zanetti“, – stebisi Niujorko dienraščio redaktoriai. Toliau aiškina, kad „ji parinko ir pavadinimą maudymosi aprangos linijai, kurią siūlo moterims, nenorinčioms – dėl bet kokios priežasties – apsinuoginti, bet norimčioms laisvai pasidžiaugti vandens sportu ir paplūdimiu.

Britė virėja, knygų autorė ir televizijos žvaigždė Nigella Lawson apsivilko burkinį Australijos pliaže 2011 – be abejo, savo laisva valia. O pasaulis stebėjo, kaip musulmonės išdidžiai rungtyniavo Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, nešiodamos visą kūną dengiančius kostiumus.

Tai, kad prancūzų tėvai vis dažniau rengia savo kūdikėlius ir mažus vaikelius labai panašiais drabužėliais tam, kad apsaugotų juos nuo saulės, ir tai, kad naro kostiumas taip pat uždengia galvą bei visą kūną, tik paryškina šito ginčo veidmainiškumą.

Tačiau gilumoje čia slypi kur kas tamsesnis dalykas: prancūzų politikų paternalistiški svaičiojimai apie respublikos prievolę gelbėti musulmones nuo pavergimo ne kitaip, kaip diktuojant joms, ką jos gali ir ko negali apsivilkti.

Ažiotažas dėl burkinių yra labai parankus dėmesio nukreipimas nuo problemų, kurių Prancūzijos vadovai spręsti nesugeba: didelis nedarbas, leisgyvis ūkio augimas ir vis dar labai labai reali teroristinė grėsmė“, – baigia savo vedamąjį dienraščio „New York Times“ redaktoriai.

Toliau, prisiminę Rio de Žaneirą, pažvelkime į Londono „Times“, susirūpinusį dėl to, kas laukia Brazilijos po žaidynių. Jo redaktoriai rašo:

 „Keletą dienų po olimpiados pabaigos Brazilijos prezidentės Dilmos Rousseff apkaltos procesas žengs į lemiamą fazę. Tai ir bus prablaivėjimo po švenės akimirka. Tada žaidynių šurmulys nebenutrauks dėmesio nuo šalyje vyraujančios tikrovės.

Protarpiais atrodė, jog Brazilijos politika galėtų būti savita olimpinė šaka, jungianti arklių lenktynių su kliūtimis, bėgimo su kliūtimis ir maratono elementus. Šiuo metu šalį kamuoja sunkiausias ūkio nuosmukis nuo didžiosios depresijos ano šimtmečio ketvirtą dešimtmetį laikų.

Viešosios išlaidos viršija valstybės pajamas. Ir retai kada olimpiados šeimininkas taip tobulai atitiko Tarptautinį olimpinį komitetą, nes abu vengia atsakomybės pripažinti ankstesnius nusižengimus ir šalinti trūkumus“.

Brazilijos dienraštis „Diario de Cuiaba“ išvis suabejojo, „ar prezidentė teisingai ir teisėtai traukiama atsakomybėn, o gal čia vyksta tik valstybės perversmas?“.

Laikraštis teigė, jog „daugumos brazilų nuomone, Dilma tikrai padarė klaidų, tačiau klausimas tik tas, ar tos klaidos pakankamai sunkios, kad nusipelnytų apkaltos“?

Pasak Argentinos dienraščio „Arena“, „viskas rodo į tai, kad Dilma Rousseff tikrai neteks savo posto. Jos buvęs viceprezidentas, Michelis Temeris, kurį daugelis įvardija kaip „pučistą“, tada galėtų valdyti iki 2018 m. gruodžio.

„D. Rousseff prikaišiojama, kad ji ‚pagražino‘ biudžeto skaičius ir leido pinigus be parlamento pritarimo. Tačiau jai pagarbą rodo net opozicijos atstovai, kurie tikina, jog ji pati dėl korupcijos neįtariama. O vis tiek jos liūdnas likimas atrodo jau nuspręstas“, – apgailestavo centrinės Argentinos miesto Santa Rosa laikraštis.

Austrijos sostinės dienraštis „Standard“ klausė: jeigu „rugsėjo pradžioje laikinasis prezidentas Michelis Temeris galutinai įsitvirtins valstybės viršūnėje, ar visos Brazilijos problemos išsispręs?

„Aišku, kad ne. Juk M. Temeris nėra joks vilčių įsikūnijimas ar netgi politinis mesijas. Tam jis per daug jau susijęs su nekenčiama senąja sistema, kuri jį ir išaugino“, – aiškino Vienos laikraštis.

Skelbti