Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Prieš vaikus smurtaujantys tėvai – gyvenimo mokyklos aukos

Pasigardžiuodama geriu kavą su pienu. Už jaukios kavinukės lango spingso žiemiškai saldi saulė. Besišypsantį veidą prišildo spinduliais, kurie jau pranašauja artėjantį pavasarį. Tas nenumaldomai artėjantis sezonas atsispindi ir kiekvieno žmogaus nuotaikoje – labiau atsipalaidavusioje, trokštančioje laisvės, pozityvo, gryno oro gurkšnio.

Socialiniai tinklai pildosi sostinės gimtadienio akimirkomis, visi laimingi... kai tuo tarpu, pasirodo, verda kitas, anapusinis pasaulis, prieš kurį mes imame kovoti socialiniais gestais. Socialiniai gestai. Spontaniški. Galbūt vienijantys. Taip daroma, kai susigėstama. Kaip kad susigėdau ir aš, sužinojusi apie sunkiai sumuštą vaiką, būdama šios palaimos būsenos.

Kitame anapusiniame pasaulyje maža, vos spėjusi pradėti pažinti savo pasaulį, gyva žmogiška būtybė iš paskutiniųjų kovoja už savo gyvybę. Kas žino ir kas beaprašys, kokį pasaulį pažino šis vaikas iki šiol – iki šios akimirkos, kai ligoninės palatoje alsuoja vos vos jo gležnas kūnas. Nesvarbu, kokį jis pažino šį tėvų ir aplinkinių sukurtą pasaulį – jis kovoja, kad jame liktų. Jis tikisi išgyventi. Galbūt nežinodamas, koks pasaulis gražus ir taikus gali būti – vis dėlto.

Panašu, kad apie kitokį pasaulį nelabai žino ir jo tėvai. Galbūt ir jie nematė savo vaikystės pasaulio tikro – žmogiško. Greičiausiai. Tai nėra priežastis ar dingstis, kuria būtų galima pateisinti, vaiką beveik mirtinai sužalojusius, tėvus. Tai yra priežastis – problema, kuri turi būti sprendžiama. Teisti ir nuteisti – taip sprendžiami tik problemų padariniai. Bet ar galima iki jų racionaliai įsikapstyti, jog imti ir pradėti rauti smurtą iš lietuvių supratimo apie edukaciją?

Šiandien spauda ir visuomenė turi faktą. Tikrą įvykį, kurį kai kurie gali tik susapnuoti košmaruose. Kiti – tuo ir tame gyvena, nesuvokdami, kad taip neturėtų būti. Dar kiti – abejingai stebi, nors žino, kad taip būti negali. Mažinti vaikų smurtavimą tarpusavyje Lietuvoje išleidžiama iki keleto milijonų eurų. Puiku. Tačiau ar nevertėtų mažinti smurto vaikų atžvilgiu iš tėvų? Kaip?

Visų pirma – edukacija. Mūsų tauta tokia jauna ir tokia jautri, jog dar nesuvokia savo tikslo. Kiekvienas mes sunkiai keliame sau tikslus. Ką kalbėti apie savivoką mažai išsilavinimo temačiusio jauno tėvelio, kuris jau augina atžalą nesuvokdamas dar pats savęs? Ar gali būti, jog vaikas sugebės šią spragą užpildyti ir sau, ir dar – tėvams. Greičiausiai, jog pagrindinė jo edukacija remsis žiniomis, kaip rinkti gatvėje butelius ir už juos gautus pinigėlius išleisti kioske alkoholiui. Tą matė jo tėvai, tą mato ir jis. Iš kartos į kartą perduodamos senos šeimos tradicijos. Ironiška, bet ir tuo pačiu graudu. Kodėl?

Visų pirma lietuvių tautos šeimos modelis ilgus metus sovietinės sistemos buvo gožiamas kitomis vertybėmis. Tai antraeiliai dalykai, kurie šiandien – pirmoje vietoje. Taip, problemų yra čia daug. Pavyzdžiui. Mažas mėnesines pajamas gaunantys tėvai naujai įsigytą televizorių saugo ir gano kaip savo akį, kol patys girtaudami ant jo neužvirsta. Ir štai galbūt netyčia (ar tyčia žaisdamas) „šeimos“ televizorių stumtelėjęs vaikas sumušamas iki sąmonės netekimo. Žinoma, čia tik įmanoma situacija, bet, sutikite – reali. Kokios viso to šaknys?

Šaknys yra gilios. Prastas išsilavinimas, mažas už darbą/nedarbą atlygis, skurdas, alkoholis, imbicilizmas. Galų gale – smurtas, nors ir nebūtinai fizinis. Smurto yra tarp mūsų daug. Mes netgi smurtaujame patys prieš save – užsidėdami kaukes, meluodami, gyvendami ne pagal pašaukimą ar svajones, žiūrėdami negatyvias laidas ar skaitydami apkalbas. Galų gale – abejingumas ir tolerancija smurtavimui, kaip natūraliam sovietiniam palikimui. Dažnas neįsivaizduoja, kad šeimos modelis gali būti be smurto. Daugelis gėdinasi gyventi taikiai. Kiti gyvendami taikiai bijo ar gėdijasi apie tai pasisakyti. Lietuviai gerumą laiko silpnumo ženklu.

Blogiausia, kad visas šis požiūris susiformuoja artimoje aplinkoje, kuri turi augančiam žmogui daugiausia įtakos. Ši gyvenimo mokykla tokia, kurios geriau visai nebūtų. Žmogus, perėjęs agresijos ir smurto savoje aplinkoje mokyklą, dažnai pats kuria tokią aplinką, nes kitokios neįsivaizduoja. Tėvai muša vaikus, vaikai tai tęsia su broliais, seserimis, draugais, gyvūnais ir t.t. Bet ar galima kaltinti vien tik tėvus, kurie smurtauja? Turbūt, kad ne. Kiekvienas smurtautojas yra sąmoningas agresorius, tačiau jis tuo pačiu yra ir įkaitas istorijos – savos šalies istorijos. Iš jo atimtas žinojimas, išsilavinimas, edukacija, teisė į teisingą ir švarią informaciją. Jis paprasčiausiai neturi žinių, kaip tai pasiekti. Jis neturi suvokimo, kas yra etiketas. Jis nežino, kas yra etika. Jis nežino, galų gale – kaip elgtis su vaiku. Tokių aukomis tapusių tėvų, manau, Lietuva turi nemažai. Laikas pripažinti, kad tam nebuvo skiriama dėmesio ir laiko visus nepriklausomybės metus. Reikia prisipažinti, kad niekas negalvojo, jog reikia mokytis gyventi. Iš naujo. Būnant laisvam. Be baimės.

Galų gale – jeigu kiekvienas iš mūsų pradėtume netoleruoti smurto, užuot deginčę socialinės akcijos žvakeles aukoms palaikyti... Jeigu kiekvienas iš mūsų imtume domėtis artima aplinka, kurioje yra socialinės rizikos šeimų. Kas atsitiktų? Ar tam motyvaciją atima neveiksni sistema, kuri turėtų spręsti šias problemas? Būtų tik laikinas veiksmas? O gal galima pradėti šias problemas spręsti nuolat, ne vien tada, kai atsitinka visą Lietuvą sukrečiančios nelaimės? Kas atsitiktų, jeigu būtų pradėta prevencinių mokymų, kaip auklėti vaikus, programa? Įdomu, kokie būtų rezultatai.

Nebeskani kava. Taip ir atšalo. Įgijusi smurto ir visuomenės abejingumo prieskonio.

 

Aistė Pupininkaitė

Rekomenduojami video