Jungtinėse Amerikos Vastijose rinkimai neseniai baigėsi, darbą pradėjo naujas prezidentas, tačiau buvusios toje šalyje ir pasaulyje problemos nuo to neišsisprendė, o tik pablogėjo. Prieš rinkimus šiemet stovi ir Prancūzija, Italija, Vokietija, ir kol kas visiškai neaišku, kaip jie pasibaigs.

Jau anąkart spaudos apžvalgoje metėme žvilgsnį į Prancūziją. Kaip tik šią akimirką daugiausia dėmesio sulaukia priekaištai centro dešinės kandidatui Francois Fillonui, kad, girdi, jo žmonai ir dviem jo vaikams išmokėta šimtai tūkstančių eurų už darbus, kurių jie neatliko.

Kaip rašoma strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ svetainėje, F. Fillonas šiuos kaltinimus atmetė ir pasmerkė kaip bandymą sugriauti jo kampaniją pavasarį būti išrinktam Prancūzijos prezidentu. Tačiau jis pažadėjo savo kandidatūrą atsiimti, jeigu jam bus oficialiai pateikti kaltinimai.

Vis dėlto žinant teisinių procedūrų Prancūzijoje lėtumą, sunku tikėtis, kad jis sulauks oficialių kaltinimų anksčiau, negu balandį įvyks pirmasis prezidento rinkimų turas.

Francois Fillono aktualiausia problema – ne tiek teisinė, kiek politinė. Dauguma nuomonių apklausų ligi šiol jam šiame ture pranašavo antrąją vietą po Nacionalinio fronto kandidatės Marine Le Pen.

Tačiau naujausioje vasario 1 d. darytoje apklausoje jis jau nusmuko į trečią vietą po centristų kandidato Emmanuelio Macrono. Jeigu ši apklausa pasitvirtintų, F. Fillonas į antrąjį turą nepatektų.

Taip, dauguma apklausų duoda pagrindo manyti, kad M. Le Pen rinkimus vis tiek pralaimės, nepaisant su kuo ji antrajame ture ji susirungtų. Tačiau F. Fillono likimas vis tiek rinkimams turės įtakos, net jeigu rinkimuose jis nedalyvaus.

„Jeigu Prancūzijos respublikonų partija (nesvarbu, kas jai atstovautų: F. Fillonas ar kas nors kitas) nepasiektų antrojo turo, milijonai konservatyviai nusiteikusių rinkėjų būtų gaudomi likusiųjų kandidatų.

Daugelio šių rinkėjų pažiūros ekonomikos klausimais artimesnės E. Macronui negu M. Le Pen. Juk E. Macronas žadėjo liberalizuoti Prancūzijos ūkį ir pasiūlyti reformas, kurios padidintų jo konkurencingumą.

Tuo tarpu M. Le Pen žadėjo referendumu atsiklausti dėl Prancūzijos tolesnės narystės euro zonoje ir taikyti protekcionistines priemones kai kuriems Prancūzijos ūkio sektoriams apsaugoti nuo konkurencijos.

Vis dėlto kai kurie konservatyvūs rinkėjai gali būti pavilioti M. Le Pen siūlumų dėl migracijos ir saugumo. Užtat, jeigu antrajajame ture kautųsi E.  Macronas su M. Le Pen, pastarosios pralaimėjimas galėtų būti mažesniu procentu arba pavirsti tiesiog laimėjimu“, – rašo svetainės „Stratfor“ analitikai.

Vadovaujantis dešiniosios pakraipos Paryžiaus laikraštis „Figaro“ rašo, jog „dar negalima pasakyti, ar oficialūs kaltinimai F. Fillonui išvis bus pateikti. Iš žmonių atstovų politikoje ir teismuose daugiau nei bet kada anksčiau reikia tiesumo ir skaidrumo“.

„Deja, daugelis žiniasklaidos priemonių įtarimus traktuoja kaip faktus ir todėl per greitai teikia nuosprendžius. O juk tai teisėsaugos pareiga rinkti įrodymus ir iš jų daryti išvadas.

Tikrai ne atsitiktinnumas, kad ši afera išvelkama į dienos šviesą būtent prieš pat prezidento rinkimus. F. Fillonas išėjo kaip savo konservatyviosios stovyklos pirminių rinkimų aiškus laimėtojas. Užtat jo priešininkai ir turėjo kažką išknisti, kad jį viešai diskredituotų“, – teigia Prancūzijos dešiniųjų dienraštis.

O Lisabonos dienraščio „Diario de Noticias“ nuomone, „kaip besibaigtų ikiteisminis tyrimas, F. Fillonas jau susilpnintas. Tai davė postūmį nepriklausomam kandidatui E. Macronui, nors šią akimirką iš jo sklinda keisti pasiūlymai, tuo tarpu Nacionalinis frontas savo pareiškimų toną švelnina“.

„Tad iš tiesų varžybos dėl Prancūzijos prezidento posto šiuo metu visiškai atviros“, – brėžia išvadą ir Portugalijios sostinės dienraštis – tą pačią, prie kurios priėjome apžvelgę spaudą ir anąkart.

Smulkiau F. Fillonui ir jo šeimai primetamus nusižengimus detalizuoja Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ korespondentas Paryžiuje Jürgenas Konigas.

Vokietis žurnalistas klausia, o kas gi Paryžiaus savaitraščiui „Canard enchaine“ jau kelias dienas pakišinėja smulkią tariamą informaciją apie ponios Penelopės Fillon pajamas, kurias ji iš valstybės kasos gavusi kaip savo vyro parlamentinė asistentė, nors iš tiesų jokio tokio darbo nedirbusi.

Kalbama, kad ji nieko nedirbdama uždirbo net apie aštuonis šimtus tūkstančių eurų, o kur dar 84 tūkstančiai eurų, išmokėti jų vaikams, kuriuos F. Fillonas taip pat įdarbinęs kaip asistentus...

Klausimu, o kas gi galėjo siekti, kad F. Fillonas iš rinkimų būtų verčiamas  pasitraukti, Paryžiuje sklando daug įvairių gandų. Gal tai tiesioginių jo politinių konkurentų Marine‘os Le Pen ir Emmanuelio Macrono darbas? O gal? Minima ir viena sena jo priešininkė iš intymių pažįstamų ratelio.

Pats F. Fillonas paskelbė, kad išpuolių prieš jį versmė – politinė kairė, bet šitokį kaltinimą jos atstovai griežtai atmetė kaip „skandalingą“. Bet ir Paryžiaus salonuose ši kairiųjų inspiracijos versija nenuskambėjo labai įtikinamai, nes iš F. Fillono nekandidatavimo politinei kairei vargu ar būtų nors kiek naudos.

Bet gal kaip tik dėl to jam idealiai tiko kairiuosius užsipulti – iš jų jis vis tiek negali tikėtis jokios paramos, tuo tarpu paspirties jis galėtų ir norėtų sulaukti bent iš kai kurių Marine‘os Le Pen ar Emmanuelio Macrono šalininkų.

Akivaizdu, kad jis jautėsi priverstas kažką daryti, kad nepasitenkintų vien tik savęs gynimu, todėl jis ir maldavo, kad partija jį dar bent dvi savaites palaikytų, nes žino, kad jo kandidatūrai ieškoma pakaitalo, nors viešumoje tai neigiama.

Tačiau žurnalisto Jürgeno Königo nuomone, rasti žmogų, galintį F. Filloną atstoti, labai sunku. Jeigu Alainas Juppé ir toliau sakys „ne“, tai jokio kito kandidato nė iš tolo nematyti. Taigi ne tik F. Fillonui reikia savųjų užnugario, bet dar labiau jiems patiems, norintiems susigrąžinti  prezidentūrą  konservatoriams, būtinai reikia F. Fillono.

Juk jis jau trejus metus darbuojasi, pristatinėdamas ir vis tobulindamas savo „atsinaujinusios Prancūzijos“ koncepciją, joks kitas kandidatas nepateikia tokių konkrečių pasiūlymų, kaip tik todėl jam ir pasisekė taip įtikinamai laimėti konservatorių pirminius rinkimus, pirmauti visose Prancūzijos apklausose ir užsirekomenduoti kaip nuosaikių dešiniųjų favoritas.

Tokio kandidato negalima pakeisti pernakt. Konservatoriai turi F. Fillonui palinkėti sėkmės. Nedaug kas iš jų tiki, kad Prancūzijos teismai atras prieš jį kažką inkriminuojančio, juk visi mokėjimai iš biudžeto atrodo tvarkingai ir pateisinamai padaryti.

„Ir nors dėl jo siūlomos konservatyvios ir sykiu liberalios  programos galima ginčytis, visiškai akivaizdu yra tai, kad tarp visų kandidatų į prezidentus jis, Francois Fillonas, yra vienintelis, kurio atžvilgiu tikrai žinai, kokios yra jo pozicijos ir ką jis politiškai siūlo.

Užtat jo pasitraukimas iš rinkimų kovos Prancūzijai galėtų turėti labai dramatiškų pasekmių, – baigė savo straipsnį Vokietijos radijo portalo „Deutschlandfunk“ korespondentas Paryžiuje Jurgenas Konigas, duodamas suprasti, kad ne vis viena, ar prancūzai savo prezidentu pasirinks nuosaikų dešinįjį, nevisai aiškų centristą, kraštutinę dešiniųjų populistę ar radikalų kairįjį.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.