Nacionalinio futbolo stadiono Lietuvoje nėra, bet futbolas klesti. Ne tradicinis futbolas, pavergęs milijonų žmonių širdis pasaulyje. Šis vis dar merdi, lygiai kaip ir Nacionalinio stadiono statybos. Klesti kita jo atmaina. Paini, neturinti nei aiškių taisyklių, nei vieno aiškaus pavadinimo. 

Galėtume vadinti biurokratizmo futbolu, kai iš stalčiaus traukiamas tai vienas arba kitas popierius ir kalamas į priešininko vartus. Galime vadinti teisiniu futbolu, kai per valstybės teisės sistemos aikštę varomas vienas įstatymas, atgal stumiamas kitas įstatymas ar jo punktas, ar kuris nors iš šimtų sukurtų vyriausybės nutarimų. Po to išridenamas dar koks ministro raštas, ministerijos išaiškinimas.

Taip ir spardosi – vienoje pusėje Lietuvos valdžia su visa savo kariauna, o kitoje – Lietuvos pilietis, dažnai vienišas ir silpnas, kartais – stiprus verslininkas.

Tikros lietuviškos spardynės. Ilgos, sekinančios ir permainingos. Iš pradžių dažniausiai net atrodo, jog nieko tokio nėra, vyksta normalūs procesai, kaip ir derėtų normalioje teisinėje valstybėje. Beveik visada iš pradžių abi pusės mano, jog laimi.

Štai konkretus naujausias ir įkvepiantis pavyzdys, įtikinamai patvirtinantis šios sporto rūšies egzistavimą.

Nekilnojamojo turto bendrovė „Hanner“ nusipirko pūvančius neįvykusio nacionalinio stadiono griuvėsius kartu su žemės nuoma. Neslėpė savo ketinimų toje vietoje statyti namus ir viešbutį. Nacionalinė žemės tarnyba maloniai atnaujino žemės nuomos sutartį su naujuoju griuvėsių savininku.

Bendrovę valdantis verslininkas Arvydas Avulis įsivaizdavo, jog kamuolys – jo pusėje: sudarinėjo sutartis, rengė projektus, statė namus. Valstybė, pasirodžiusi šiame reikale Nacionalinės žemės tarnybos pavidalu, taip pat buvo viskuo patenkinta.

Bet taip tik atrodė. Vienas netikėtas, bet taiklus spyris į „Hanner“ vartus ir žemės nebėra, tik stadiono griuvėsiai. Gali pasiimti ir neštis.

Pasirodo, privataus asmens įkvėpta Generalinė prokuratūra paaiškino Žemės tarnybai, jog žemė naudojama ne pagal tą būdą.

Verslininkas A. Avulis meta į aikštę Žemės įstatymą, su žemės naudojimo paskirtimis. Pagal jį, viskas gerai. Nacionalinės žemės tarnybos atsakomasis smūgis – vyriausybės nutarimo Nr.360 punktas 2.8. Ten parašyta kitaip. A. Avulis gali pasirinkti – arba stadionas, arba žemė. Jeigu jis nenori stadiono, kurio visada nenorėjo niekas, tada žemė bus nuomojama iš naujo arba parduodama aukcione.

Išaiškėjus visų pusių pozicijoms, tenka gėrėtis Nacionalinės žemės tarnybos kūrybiškumu. Numanė, jog A. Avulio gynyboje yra spraga, bet neišsidavė, kol neatėjo geras momentas. Milijonai investuoti, užsienio partneriai amerikiečiai laukia, butai nupirkti.

Žinia apie principingą Lietuvos žemių saugotoją sklis plačiai. Ir apie lietuvišką viešojo intereso šmėklą.  Lietuvos piliečiai ją gaus kaip prizą, jeigu tik pavyks pasiimti žemę iš po A. Avulio projektų. Tai yra, gaus tuos pačius griuvėsius, kuriuos turėjo pastaruosius šešiolika metų. Ypač džiaugsis visi, kas teisėtai nusipirko toje vietoje teisėtai pastatytus ar dar statomus butus. Juos „Hanner“ tikriausiai taip pat turėtų pasiimti, o gal nugriauti.

Būtų tikras laimėjimas. Ir papasakoti būtų ką. Ne vienas susidomėtų girdėdamas, jog Lietuvos valstybėje verslas moka 40 milijonų eurų už teisę išleisti dar nežinia kiek už pagyvenusius griuvėsius, kurių jam nereikia, kuriuos turės kažkur išsinešti, jeigu kartais aukcione jam nelabai sektųsi.

Žemės aukcionas, kurio vienas iš dalyvių jau sumokėjo 40 milijonų už statybos šiukšles ant tos žemės ir pradėjo vystyti projektus, būtų įdomus.

Bet ši sporto rungtis nėra tokia paprasta, todėl net ir laimėjęs valstybiniame aukcione, neskubėk džiaugtis.

Vokietijos prekybos tinklas „Lidl“ nusipirko iš valstybės buvusį Kelių policijos pastatą, ketindamas vietoj jo pastatyti biurų kompleksą už 40 milijonų eurų.

Iš pradžių, kaip ir reikalauja spardynių taisyklės, viskas buvo gerai. Bet į aikštę išbėgo kultūros vertybių sergėtojai. Kol statinys priklausė valstybei, niekas jo nesaugojo, jis pats griuvo. Kai tik naujo projekto ėmėsi vokiečiai, socialistinės statybos pavyzdys staiga įgavo ypatingą lietuviškojo postmodernizmo grynuolio statusą.

Jeigu nori sėkmingai varžytis su mūsų valstybe, investuotojai pagaliau turėtų suprasti keletą dėsnių. Kol griuvėsiai priklauso valstybei, jie yra griuvėsiai. Jie turi teisę nevaržomai griūti patys. Kai tie patys griuvėsiai teisėtu būdu atitenka verslininkams, jie labai dažnai prarandą teisę griūti.

Išlieka didelė tikimybė, jog griuvėsiai bus saugomi ir atvirkščiai – jeigu ką pastatysi, tai visada išlieka nemenka tikimybė, jog valstybė reikalaus tai nugriauti.

Taip nutinka dėl tos pačios priežasties. Iš pradžių viskas būna teisėta. Bent jau taip atrodo. Visi patenkinti. Bet kai projektas pabaigiamas, kažkodėl būtent tada prasideda jo neteisėtumo stadija, ir žaidimo aikštėje neišvengiamai pasirodo ta pati aplamdyta viešojo intereso šmėkla.

Dabar jau sunku pasakyti, kada tas žaidimas prasidėjo ir kodėl taip išbujojo. Kodėl įstatymų turinys skiriasi nuo vyriausybės nutarimų. Kodėl žadėta mažinti ar net naikinti žemės paskirtis, bet vietoj to atsirado net ne paskirčių, o naujų tų žemės paskirčių būdų (yra ir toks dalykas) taikymo ypatumų.

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija suskaičiavo, jog vien tik žaidimai su nuomojama/nenuomojama žeme, pastaraisiais metais mus apsaugojo nuo maždaug pusės milijardo eurų investicijų. Skaičiavo tik dideles ir tik didmiesčiuose.

Jeigu kam atrodo, jog tai tėra natūrali piniguočių ir valdžios kova, jie neteisūs, nes gali būti ir kitaip. Puikus pavyzdys – Palanga.

Kurorto meras Šarūnas Vaitkus numatė, jog pardavus nepelningus lauko teniso aikštynus, vietoj jų pradės dygti pelningi kotedžai. Palangos savivaldybė norėjo sporto mieste, todėl perėmė sporto kompleksą.

Todėl greičiausiai Palangos pajūryje bus lošiamas tikras tenisas, o ne popierinis futbolas. Verslui nereikės grumtis su valdžia. Prokurorams ir Nacionalinei žemės tarnybai nereikės ieškoti, gaivinti ir tempti į areną tarp prieštaringų  poreikių ir nuomonių pasiklydusio viešojo intereso.

R. Sotvarė-Šemetienė

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.