Politikas privalo paaiškinti socialines, ekonomines ir kitokias problemas bei nurodyti jų sprendimo būdą, kuriam jis atstovaus. Ne vieno politiko karjeros prielaida – sėkmės pažadas arba problemos sprendimo imitacija. Tokie pažadai ir imitacijos, deja, menkai grindžiami argumentais. Kas bus kaltas dėl problemų, politikų kalbose priklauso nuo jų įsitikinimų ir pasirinktų priešų.

Problemų dėstymas turi tam tikras taisykles, kurių nesilaikant iškiltų grėsmė visai politinei sistemai. „Maištai ir revoliucijos, – rašo M. Edelman‘as,– nebūdingi šalims, turinčioms senas ritualizuotas keitimosi nuomonėmis tradicijas; būtent ten, kur tokio susitarimo nėra, nesunkiai gali atsirasti bendras sutarimas nuversti esamą režimą.“Kyla klausimas: ar Lietuvoje sukurtos ritualizuotos keitimosi nuomonėmis tradicijos?

Viešo keitimosi politinėmis nuomonėmis maža, nes realių politinių diskusijų (o ne tuščių rietenų), kuriose ne tik paskelbiami argumentai, bet ir išgirstamas oponentas bei sutariama, kokiais kriterijais vadovaujantis bus priimtas sprendimas, trūksta. Išimčių galima rasti kalbant moralės temomis, kurios, jei ir neorientuoja į konkrečius sprendimus, tai bent jau paskatina visuomenės politinį aktyvumą. Todėl ginčai apie keistai nuomojamą automobilį ir paskatino Seimo narę atsistatydinti.

Seimo narių kalbos paprastai vadinamos diskusijomis, tačiau nei savo forma, nei turiniu į diskusijas jos nepanašios. Gal kartą per pusmetį ar dar rečiau per posėdžius galima išgirsti teiginį: „Jūsų argumentai įtikinami, todėl keičiu pradinę nuomonę.“

Diskusijų trūkumas trukdo apibrėžti politiko ir jo atstovaujamų idėjų sėkmę, nes pasiektų rezultatų vertinimas priklauso nuo problemų paaiškinimo. Todėl Lietuvos politikai nesusitaria ir nenori susitarti dėl politinės veiklos rezultatų vertinimo būdo ir netgi dėl reikšmingų faktų atrinkimo.

Jų nesugebėjimą tartis ir susitarti vaizdžiai iliustruoja 2017 m. birželio 8 d. šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės perskaityto metinio pranešimo Seime vertinimai.Po pranešimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis teigė: „Prezidentė visiškai taip pat, kaip ir mes, supranta tai, kas turi būti padaryta... Aš iš tikrųjų labai lauksiu kitų metų ataskaitos, nuomonės apie tai, ką mes nuveikėme per pusantrų metų.“

Komentuodamas tą pačią kalbą, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos lyderis Gabrielius Landsbergis pasakė: „Karalius yra nuogas. Šiuo atveju tai reiškia, kad pusę metų mes kalbėjome apie tai, kad reformoms nepasiruošta.“

Opozicija ir valdantieji paprastai aiškina padėtį skirtingai, tačiau tai, kad abi pusės remiasi tuo pačiu autoritetu, patvirtina – net ir aukščiausio rango politikų pasisakymai pernelyg abstraktūs.

Ar tai atsitiktinumas? Vargu. Išvada– Lietuvos politikai sąmoningai pasirenka neapibrėžtumą, kad visi ieškotų paslėptų prasmių. Ar tai gerai? Ne, nes nesusitarę dėl svarbiausių uždavinių, nesusitarę, kaip vertinti sprendimo sėkmę, vargu ar ką nors reikšmingo pasieksime. Vadinasi, vietoj konkrečių darbų nuolatos skambės užkeikimai, raginimai kažką „mažinti“, „didinti“, „gerinti“. Deja, realių pokyčių nebus.

Gediminas Navaitis, M.Romerio universiteto profesorius