Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Po galais, leisk visa tai paviešinti!

Jeigu sutiktų, būtinai parašyčiau jų pavardes. Bet pavardės viską gadintų. Be to, jiems viešumo nereikia. Lįst į mus iš ekranų, lankstytis publikai, svaigt nuo plojimų ir feisbuko „laikų“. Neturi laiko. Girdėjau apie moterį,  šalia kurios atsisėdo Džulija Roberts, o ji nesuprato, kas gi įvyko. Nepažino žvaigždės. Nes moteris turi savo reikalų ir bučinių, nuo kurių svaigsta, užsidaro dirbtuvėj ir tapo nuostabius kūrinius. Čia apie tuos, kurie girdi tai, kas negirdima – „kaip plyšta voratinkliai“, „kaip tirpsta spąstai“. Apie tuos, kurių žvilgsnis nedingsta minios nugarose, o tai, apie ką garsiai rėkiama, jiems – tik foninis triukšmas. Jame nepaskęsta. Kažką tokio jie turi. Pamatus, kurie griuvus nedingsta. Ne vampyrų energiją. Ji valo, ne purvina.

„Užkrito“ tas žodis. Na, kaipgi vadinasi tas, kuris kitiems gera daro? Altruistas?“ – klausia manęs. „Nežinau, ką turi galvoj?“ Altruistas –  nuvalkiotas, motina Teresė – nieko nereiškia. Kai prasideda tokio stiliaus kalbos, norisi bėgti. Neįdomu tas gerumas. Blogiukai mes. Trokštam vartoti ir kraujo. Ne popiežiaus. Ir kad spauda parašytų – „mes teiksim labdarą, būtinai turit ateiti…“ Tai teikit tyliai. Tikriau bus.

Tas, kuris klausė, darė remontą, išplėšė grindų lentas. Jos geros, medinės. Kažkam gal praverstų? Atsiminė, vienam žmogui tikrai labai reikia, „nes jis niekaip namų nesusiremontuoja, kaip dar moteris nuo jo nepabėga?“  Žodžiu, veža jam lentas. „Ačiūūūūūū. Džiaugsmas upėmis liejas“. Po savaitės skambutis: „Klausyk, gal dar turi tų lentų? Aš savo tokiai Reginai atidaviau, jai labai reikia.“ Vėl lentos keliauja žinomu adresu. Ir vėl skambutis. Kaip pasakoj, kur viskas kartojasi. „Žinai, aš tas lentas atidaviau dar vienam žmogui. Jai tikrai labiau reikia. Kas gi kitas sudės jai tas grindis?“ (tam žmogui, moteriai, 90 metų)

Pažįstat tokių? Nutrinančių ribas. Nemokančių mantros „jei aš tau, tai tu man“. Ištirpdančių spąstus. Tuos, kuriuose brutaliai užsitrenkiame patys. Šokdami, nors nenorim, dainuodami, ko nemokam, bandydami įtikti, bėgdami paskui apkalbas, kylančias kainas, blogą valdžią, mažas algas, šunų ekskrementus, iškastas trasas, eiles parduotuvėj (kai rašau šituos žodžius, skambina vyras – anonimiškai skundžiasi, sunku jo žmonai dirbti viename iš didžiausių prekybos centrų, jokių „išeiginių“, nors viešai žadama). Tokių tekstų – klampūs kilogramai. Dugnan traukiantys. Paliekantys išeitį – pasilaikyt už voratinklių.

Todėl velniop ta valdžia. Klonuoti kostiumai, skaitmeniniai pranešimai, rietenos iš serialo „Kas pastatė baseiną?“ Dirbtinės blakstienos, priklijuoti nagai ir apskritai lai lai angelai. Dabar, prieš rinkimus, atrodo, įlįstų ne tik į feisbuką. Į sielą. Atimtų bent vieną smegenų pusrutulį, pridėtų ten niekada neišsipildančiomis viltimis įdarytų pasakų, akis savo gerumu išdegintų. Ne lentas, apatinius atiduotų, viešai išsiskalbtų.

Bet… nereikia. Šimtą metų be protokolų savo asmeninius laužus deginam, naktį, garsiai „užsidėję“ muziką, greitai važiuojam. Kartais į nežinią. Užuodžiam rūką – spalio pabaigoj tokį su dūmų kvapu, ir jį prie Rokiškio dvaro į save geriam. Anądien klausausi trumputės istorijos. „Einu. Guli gatvėj sutraiškytas ežiukas. Nors ten jau liekanos, paimu, nunešu šalikelėn, atsargiai padedu. Nenoriu, kad jį dar kartą ant kelio darkytų. Juk žinai, kaip būna“, – pasakoja, o aš net neįsivaizdavau, kad taaaaip galima, nors tiek sutraiškytų ežiukų ir katinų, ir paukščių esu mačiusi ant kelio. Į mūsų automobilius atsitrenkusių, judesį – šliaužimą, bėgimą ar skrydį –  baigusių. Gumulas užsikabina, kąsnis įstringa ir lyg nuspaudus „delete“ vienas po kito iš galvos valosi „failai invalidai“ – skandinantis triukšminis fonas.

Jame, kai mes čia svarstome apie baseiną ir gamyklas, pasimeta vienas svarbiausių šios savaitės įvykių – MO muziejaus atidarymas. Turime kuo didžiuotis – ten, kur surinkta viskas, kas geriausia iš pastarųjų meno dešimtmečių, kaba ir Raimondo Gailiūno paveikslai. „Čia tau informacija, ne spaudai“, – kukliai sako Gailiūnas ir tenka vos ne maldauti: „Po galais, leisk visa tai paviešinti.“ Tai jau nebe tik Tavo…

 

Reda Milaknienė

Rekomenduojami video