Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pažymų demokratija

Lietuvos ir Amerikos rinkimai, godos ir nerimas dėl jų rezultatų kiek prislopino viešosios erdvės diskusiją dėl  naminių reikalų. Pavyzdžiui dėl pažymų ir ministrų bei koalicijų. O pamiršt  jų nevalia. Juk net JAV pralaimėjusi kandidatė dėl savo nesėkmių apkaltino specialiąsias tarnybas.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių (TS-LKD) demokratų lyderis Gabrielius Landsbergis  į derybų su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga  (LVŽS) sąlygų sąrašą įtraukė reikalavimą, kad Valstybės saugumo departamentas (VSD) tikrintų derybų partnerių lyderius. Ir apsijuokė. O visgi, ne jis sukūrė „pažymų demokratiją“. Jaunuolis tik derinasi prie įsigalėjusių prastų politinių madų.

 Neviešo valdymo praktikos, kadrų politika paremta slaptomis pažymomis, kuriose tikrai ar neva esama kompromato prieš tą ar aną asmenį, jau seniai įprastas reikalas. Net JAV prezidento rinkimuose eskaluoti slaptų elektroninių laiškų nutekinimo reikalai. Blogai ne tai, kad specialiosios tarnybos rengia pažymas šalies vadovams. Tai visiškai normalu. Baisu tai, kaip su tomis pažymomis elgiamasi jau ne pirmą dešimtmetį. Ir dar baisiau, kai tuo lengvai – lengviau nei oro lašelių būdu - užsikrečia jaunesnės kartos politikai.

Kai jaunasis Gabrielius dar nebuvo senelio profesoriaus demokratiškai įdiegtas (dar turbūt net toks projektas neegzistavo) į partijos pirmininkus bei europarlamentarus, iš prezidento posto jau buvo nuverstas nelaimingai kvailai į VSD paviešintą pažymą sureagavęs Rolandas Paksas. Jis ir šiandien lieka sisteminės šizofrenijos simboliu – tinka Europos parlamentui (EP),  bet ne Seimui ar Vilniaus ar Kupiškio savivaldybei.

Strasbūro teisėjai nurodė, kad jis turi tikti į Lietuvos rinkėjų meniu ir tuomet, kai renkamas ne į EP, o į nacionalines institucijas. Bet pirštu į Briuselį ir Strasbūrą mėgstanti rodyti sistema švilpauja į dangų – reikia, tai Briuseliu dengiamės. O nereikia - „giname nacionalinį interesą“. Kokį? Mano teisę nebalsuoti už Paksą? Galbūt. Tiek to. Niekad už jį šiaip ar taip nebalsavau ir nesiruošiu.

Gabrieliaus arti valdžios nebuvo ir tada, kai pro Bresto viešbučio langą iškrito VSD pareigūnas Vytautas Pociūnas. Tyrimą irgi lydėjo „dvylikos pažymų“ istorija. VSD Seimui jų nenorėjo duoti, o Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas atkakliai reikalavo. Politikai, pirmiausiai konservatoriai, labai aktyviai tada siekė viešumo, bet 2008 metais gavę valdžią šį siekį drausmingai pamiršo.

Maždaug tuo pat metu – 2008 metų rudenį (dar valdant socialdemokratams) – kantrybė trūko ir teismų sistemoje. Gan garsiai nuskambėjusią nutartį apie Seimo narių blizgučius, meilužes ir medžiokles kažkur tolimoje Afrikoje parašęs Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis nebuvo gailestingas.

„Normalų teismų funkcionavimą ėmė keisti nuostata, kad valstybėje teisingumą galima vykdyti slaptųjų tarnybų pažymomis. <...> Svarbiausi ekonominiai sprendimai ir asmenų skyrimas į svarbiausius postus priimami vadovaujantis šių tarnybų slaptomis pažymomis be teisės į apeliaciją. Teisėjų nepriklausomumas, kaip ir kalbos apie jų gaunamus didžiulius atlyginimus, tėra mitas, taip pat eskaluojamas metų metais,“ - žiniasklaidai tada aiškino teisėjas.

Seimo ekonomikos komitetui kelis metus vadovavęs Dainius  Budrys, kuris nūnai diriguoja įmonei vardu „Rail Baltica Statyba“, vykdančiai milijardinį projektą, irgi gavo slapta pažyma „per mamrmūzę“.  Politiką 2013 metais galvota skirti energetikos viceministru, sulaukus visus kandidatus tikrinančių tarnybų išvados. Tačiau ėmė gi ir paaiškėjo baisus, kaip vėliau tikrai paaiškėjo, „kompromatas“, kad yra nepalankūs duomenys – žmogus yra - gal neteisingai parkavo automobilį. Specialioji tarnyba, rinkusi kompromituojančią medžiagą, siuntinėjo į savivaldybes ir jų įmones faksus su užklausomis „ką turite apie|... . Pats D. Budrys tada neslėpė, kad naujiena apie jam nepalankias išvadas yra netikėta. „Ketverius metus dirbau Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku, turėjau leidimą susipažinti su slapta informacija. Kas dabar atsitiko?" - tada labai naiviai stebėjosi dabartinis socialdemokratas. Vėliau nepalankią, greičiausiai prezidentūros inicijuotą pažymą gavo premjeras Algirdas Butkevičius, o komentavo kitas socialdemokratų Algirdas – Sysas. Komedija neregėto lygio – terminalo, atominės elektrinės projektus kuravusio, kelias ministerija kontroliavusio komiteto pirmininkas buvo diskvalifikuotas slapta pažyma. O dabar ji jam netrukdo statyti „Rail Baltica“. Nelogiška, bet faktas.

 

Taigi,„pažymų demokratija“ tampa realybe dar jo ekscelencijos Valdo Adamkaus laikais, tačiau prezidentė Dalia Grybauskaitė tradiciją mielai perima. Ji valstybės apdovanojimą skyrė savo ištikimai padėjėjai Daivai Ulbinaitei, kuri tais pačiais 2013 metais buvo apklausiama dėl dar vienos slaptos pažymos, kurioje nelabai profesionaliai dirbusios žurnalistės išskaitė „slaptą“ grėsmę, jog Rusijos propaganda blogai kalbės apie Lietuvą ir jos vadovę. Anokia čia paslaptis, kad Maskva taip darė, daro ir darys, bet pažyma oficiali ir tai buvo paslaptis. STT tada apklausė kelias agentūros BNS darbuotojas, atliko kratas. Naujienų agentūros BNS žurnalistė Jūratė Skėrytė buvo skandalingai išvesta tiesiai iš Seimo. Rezultatas tada irgi buvo tiesiog joks. D. Grybauskaitė, savo pačios greičiausiai inicijuotą viešųjų ryšių akciją įvertino gerai ir pasakė, kad tokias – juridiškai slaptas – pažymas tekinti būtina ir pagirtina. Vėliau dėl tikrai ar tariamai egzistavusių „kompromituojančių žinių“ švietimui ministrauti, pagal pažymą, nebuvo leista Darbo partijos atstovui Vydu Gedvilui.

Rinkėjų dabar jau nušluota partija turėjo surasti tokią kandidatę, kurios „neima“ net VSD  pažymos. Audronė Pitrėnienė yra anekdotų personažas visoje mokytojų bendruomenėje, bet VSD negalėjo rasti priekaištų ten, kur apskritai nebuvo galimybės ieškoti politiškai, o gal net personaliai reikšmingų asmens savybių.

Kiek anksčiau, 2010 metias STT nesutiko išslaptinti pažymos apie Lietuvos karjerų asociacijos prezidentą ir bendrovės “Žvyro karjerai" generalinį direktorių Skirmantą Skrinską, kuris laimėjo konkursą, tačiau nebuvo paskirtas Automobilių kelių direkcijos vadovu. Gal jis ten gerai kasė žvyrą, o gal labai blogai, bet niekas to nežino, nes operatyvinių pletkų pagrindu surašyta pažyma yra kartu ir paslaptis, ir oficialus argumentas.

Apie visą šį reikalą pasakytina yra viena paprasta tiesa. Pažymos valstybės vadams ant stalų gulė ir guls visada. Nelygu, kas su jomis daroma. Jei asmens, nutarusio būti dideliu viršininku, byloje yra nemalonių faktų, tai dar nereiškia, kad galima jį kompromituoti valstybės vardu be teisės į gynybą. Yra dešimtys būdų, kaip neskirti – tam ir yra politiniai viršininkai, kurie turi būti apdovanoti politiniais talentais – žmogaus į vieną ar kitą vietą, bet nedergti jo viešumoje, esant „operatyviniams duomenims“, „slaptai pažymai“, apie kurių turinį niekas negali net turėti teisės pasidomėti.

Mums žurnalistams visada smagu išgaudyti svarbias ar „susvarbintas“ detales. Mes jas mielai paimsime ir detonuosime laiku. Maža žiniasklaidos rinka tai parduos, pasidžiaugs ir pamirš. Kai reikia – prisimins ir primins.

Kvailiausia, kad šiai tendencijai linkę pataikauti ir naujų rinkimų laimėtojai. Viešai, išrinkto „valstiečio, žaliojo, nepartinio“ Povilo Urbšio  pareikšta, kad visi į Seimą patekę, virš pusės šimto, politikų, kurie nuo LVŽS, nors ir daug ten trečdalis neva nepartiniai, patys bėgs tikrintis melo detektoriais į VSD. Ką gi – kvailiokite. Pristatykite savo noru pažymas iš priklausomybės ligų centrų, beprotnamių, kazino ir kitų vietų, kad ten nesusikompromitavote. Pristatykite sutuoktinės/-io pažymą, kad nesmurtaujate ir esate ištikimas. Tegul bus tai pakabinta Seimo tinklalapyje. Tegyvuoja visuotinė kaltumo prezumpcija ir įtarumas. O gal vis dėlto – gana?

Tiems, kas visgi, trykšta noru tikrintis ir viešintis – primenu dar vieną dalyką - „poligrafą“ irgi reikia mokėti teisingai išsirinkti.

Perrinkto į Seimą liberalo Vitalijaus Gailiaus istorija byloja, kad svarbu yra kieno melo aptiktuvas naudojamas ir kas sėdi prie šturvalo, nes duomenys gali skirtis. Pagal vieną žmogus meluoja, pagal kitą - ne.

Svarbus faktas yra paprastas – teismai, iki pat konstitucinio lygio, yra išsireikalavę teisę skaityti tas slaptas pažymas, jei į juos kreipiamasi. Teisėjai skaityti gali, o pažymose aprašytieji – ne. Taigi, einantieji į valdžią, būkite pasveikinti. Jus apžiūri, apskaito, pasidžiaugia. Bet sprendimas lieka politinis, net jei iš pažymos. Jei jau ryžotės – nežliumbkite. Pažymų turinys jūsų gyvenime kartais gali reikšti daugiau nei rinkiminių urnų sumestukas.

 

Rekomenduojami video