Neseniai per Lietuvą viesulu praūžė žinia, jog Seimo narys socialdemokratas Artūras Skardžius ne veltui taip rūpinasi vėju. Pabrėžiu: ne dėl įsitikinimų, ne iš idėjos ja rūpinasi, o „ne veltui“. Pačia tiesioginiausia šio žodžio reikšme. Rūpestį gaubianti idėja vadinasi žalioji ir prieš ją pūsti nepolitkorektiška. Po šia priedanga prieglobstis rodėsi saugus ir, kaip parodė kolegos Dovydo Pancerovo tyrimas, tenai lizdelį susisuko mokantys užuosti lengvai prieinamą melžiamą karvę.

Toji karvė yra Lietuvos biudžetas, surenkamas iš mokesčių, o šįkart dosnus spenys – tai parama vėjo jėgainių verslui. Beje, privačiam verslui. Kuo čia dėtas biudžetas, paklausite? Jei verslas būtų pats save išlaikantis, parduodantis rinkoje pageidaujamą produktą prieinama kaina, biudžetas iš jo sulauktų mokesčių, ir tiek žinių.

Tuo tarpu vėjo energetika yra ne mokėtoja, o gavėja. Valstybė perka ne tik iš jos, tačiau atvejis su vadinamąja žaliąja energetika yra unikalus. Jis yra kiek panašus į auksinių šaukštų pirkimą. Priminsiu, jog šaukštų kariams istorijoje didžiulį pasipiktinimą sukėlė, nes buvo pirkta brangiau, negu galima laisvai įsigyti.

Pasirodo, svarbu tokią schemą suvynioti į gražų idėjinį rūbą, ir niekas nedrįs net žioptelėti. Su solidžia finansine parama iš Rusijos dauguma Lietuvos piliečių buvo įtikinti, jog atominės jėgainės yra blogis, kuris sprogsta ir viską aplink sunaikina. Todėl vėl tapti paklausios prekės elektros energijos eksportuotoju nepavyks, tautai užprotestavus, ir dabar apie 70 proc. elektros importuojame.

Iš to, ką patys pasigaminame, vis didesnę dalį užima vėjo jėgainių pagaminta elektra. Nutylimas poveikis gamtai ir peizažui, nutylima nuodinga retųjų žemės metalų gavyba, nors į 3 megavatų vėjo jėgainę įdėta net dvi tonos neodimijaus pagrindu sukurtų magnetų.

Vilnius skelbiasi Briuseliui ir pasauliui, kokie mes pažangūs. Taip, idėjiškai pažangūs, o kaip ekonomikos prasme?.. Kuo mažesnė sukurto produkto savikaina, tuo didesnis jo konkurencingumas tarp analogiškų gaminių. Į savikainą įeina gamybai sunaudotos energijos kaina. Aukštų technologijų produktuose ji sudaro nežymią dalį, o pramonėje yra vienas pagrindinių rodiklių. Taigi, elektros kaina.

Pernai „Nord Pool“ vidutinė kaina Lietuvos prekybos zonoje buvo 3,65 cnt/kWh. Apie 70 proc. Lietuvos klientų moka 12 cnt/kWh. Aišku, infrastruktūros priežiūra brangiai kainuoja, bet akivaizdu, jog likę 8,35 cnt nuo kiekvienos kWh yra daugiau, negu reikia: iš kur tada matytume valstybinėje energetikos įmonėje virš kosminių 9000 eurų siekiantį vidutinį mėnesio atlyginimą?

Lieka net ir tokius pinigus išsimokėjus, o todėl galima paremti atsinaujinančių šaltinių energetiką. Iš vėjo jėgainių mums nuperka elektros po maždaug 5 cnt/kWh. Šįkart ne šaukštai, o elektra auksinė, tik ji nudažyta žalia idėjine spalva, todėl atrodo patrauklu, kad sumokėta bent trečdaliu brangiau, negu galima įsigyti rinkoje.

Skandalingai nuomojamoje Šilutės rajono žemėje pastatytą vėjo jėgainių parką valdo Norvegijos kapitalo įmonė. Atidalinus, kas priklauso A. Skardžiui ir kitiems aplinkiniams, mūsų sunešta permoka pelno pavidalu iškeliauja norvegams, o mes liekame klausytis įkyraus besisukančių vėjo sparnų garso ir surinkinėti milžiniškomis mentėmis sumaitotų paukščių – nuo šikšnosparnių iki žuvėdrų.

Kam tai naudinga? Atsakymas, mano drauge, plevena vėjyje, kaip dainuoja Bobas Dylanas: „The answer, my friend, is blowing in the wind“. Lietuviškai išversta „Tu vėjo paklausk, tau vėjas atsakys“. Jei pagal vertimą, iš vėjo atsakymo niekada nesulauksi. O pažvelgus į pirminį šaltinį, aišku, kad mums skirtas atsakymas tiesiog plevena vėjyje, kaip dūmų uždanga pridengtas kryptingai skiepijamo tikėjimo, jog privalome su tuo susitaikyti. Ar tikrai privalome tokiu būdu kažkam krauti turtus, kol Lietuvos biudžetas nebepatemps?

R. Bogdanas

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.