Vasaros pradžią sudrumstė kraupios žinios – Jurbarke mirtinai peiliu subadytas aštuoniolikmetis, o per moksleivių vakarėlį kaimo turizmo sodyboje žiauriai sumušta nepilnametė. Kaip, kokiose šeimose augo tie nusikaltėliai? Normaliose, išsilavinusiose, niekuo neišsiskiriančiose. Vis tik yra vienas „bet“. Ne patys savaime tokiais monstrais tapo, turėjo kažkas būti jų gyvenime kitaip. Po kiekvienos tokios nelaimės dažnai atsigręžiama į tėvus – kaip jie vaikus auklėjo, kokį pavyzdį rodė.

Nida Šulcienė

Abiturientams pavasaris prasideda ne tik egzaminų gausa, bet ir švenčių lietumi. Šimtadienis, paskutinis skambutis, išleistuvės… Prasideda galvosūkis – kur švęsti, kaip švęsti. Mažuose miesteliuose tai ypač akcentuojama. Prieš gerus aštuonerius metus išleistuvių tradicija buvo paplitusi net ir tarp ketvirtokų, aštuntokų.

„Susirinko vaikai kaime atšvęsti mokslo užbaigimo, – pasakojo pažįstama mama. – Pasiūliau savo sodybą, galvoju, prižiūrėsime, kad negirtautų (jiems tada buvo tik po 15 metų), viskas kultūringai vyktų. Iš pradžių taip ir buvo: šašlykus kepė, šoko. Vis lyg netyčia užeidavau jų paklausti, kaip sekasi, ar ko netrūksta. Nusiraminau, apie vidurnaktį nusprendžiau, kad viskas gerai, ir nuėjau miegoti. Paryčiais lyg bloga nuojauta atsirado – taip tylu sodyboje, todėl nusprendžiau pažiūrėti, ką jaunimas veikia. Tylu, ramu, nes visi savo palapinėse… gerokai įkaušę. Saulutei patekėjus lyg žąsiukus susisodinau ant suolelio ir liepiau draugiškai prisipažinti, iš kur gavo gėrimo. Vieni sakė, kad vyresni draugai nupirko, kiti – ir patys sugebėjo nusipirkti, tačiau labiausiai pritrenkė vienos mergaitės prisipažinimas: „Mama įdėjo. O kas čia tokio – nestiprų davė, sakė vis tiek žinanti, kad gersime.“ Po tokio pasakymo pasijutau kaip lazda per galvą gavusi. Juk prieš tas išleistuves buvo tėvų susirinkimas, visi svarstėme, kaip padaryti, kad vaikai kultūringai atšvęstų mokslo metų pabaigą, kad negirtautų, o čia še tau – mama dukrai į lauknešėlį butelį įdėjo.“

Nežinau, kaip toliau pasisuko tos istorijos dalyvės mergaitės gyvenimas, bet, pasak mano pašnekovės, tos klasės vaikai dar ir dabar prisimena, kaip visi dar apsvaigę buvo apklausti ir saulei tekant per laukus sliūkino namo galvas nuleidę. Jiems tai buvo gyvenimo pamoka, gauta iš svetimo žmogaus, kad ne visi toleruoja tokius šventimus. Dažnai sakome, kad jaunimas nejautrus, ranka numoja į perspėjimus. Ši istorija parodė, kad taip nėra – susitikę kaskart prisimena savo išleistuvių netikėtą pabaigą. Jeigu tai bus pasakyta aiškiai, griežtai – nebus abejingai sureaguota.

Kiek dar yra mamų ir tėčių, kurie patys pasirūpina tokiomis vaikų „vaišėmis“? Visi žinome, kad niekas taip nemoko kaip tėvų pavyzdys. Taigi visų tragedijų priežastis visai šalia, tereikia atsigręžti į šeimas. O juk viskas prasideda nuo smulkmenų: važiuodamas automobiliu tėvas viršija greitį, viršys ir sūnus, rodoma nepagarba motinai – sūnus taip pat negerbs žmonos, sakoma, kad vogti „iš valdžios“ nieko blogo, – vaikai tą atsimins. „Jeigu kas prikibs prie tavęs – duok į dantis, nesismulkink, kitaip mokykloj visi pešios“, – moko tėvas pirmoką sūnų.

Ir duoda mūsų vaikai, kai užauga: duoda silpnesniems, duoda paliegusiems tėvams – liejasi nevaldomas pyktis ir jėga. Kai perskaitome pranešimą apie nelaimę, kiekvienas savęs paklauskime: ar savo vaiko niekada nemokiau gintis agresija, pykčiu? O kas, jeigu rytoj to niekšo vietoje bus jis?

Tų gyvenimo pamokų, išmoktų kitaip, – tikrai ne viena. Kartais reikia geležinės kantrybės ir supratingumo, kad paskui nereikėtų stebėtis ir graudžias ašaras lieti dėl „nei šiokios, nei tokios“ užaugusios naujos kartos.

Nida Šulcienė