XIX amžiaus antroje pusėje Rusijoje kilo narodnikų, lietuviškai – liaudininkų, judėjimas. Jo pradininkais įvardijami Aleksandras Gercenas ir Nikolajus Černyševskis. Labai trumpai ir paviršutiniškai šį judėjimą galima apibūdinti kaip radikalių inteligentų, skelbusių utopinį valstietišką socializmą ir ieškojusių nekapitalistinės valstybės raidos būdų, sambūrį, kuris galų gale virto teroristine organizacija, nužudžiusia imperatorių Aleksandrą II ir kelis valstybės tarnautojus. Vėliau ji buvo saugumo tarnybų visiškai sunaikinta.

Šį judėjimą prisiminiau išgirdęs, kad Lietuvos finansų ministras Vilius Šapoka pradeda turą po Lietuvos apskritis – aptars regionų aktualijas ir plėtros vizijas, nuo kitų metų įsigaliosiančius mokesčių pakeitimus bei šešėlinės ekonomikos mažinimą.

Gražu, kad narodnikų šūkis „eiti į liaudį“ gyvas ir kad su „paprastu Lietuvos žmogumi“ V. Šapoka aptars savo vizijas. Jaučiu, finansų ministrą išsiruošti į kelionę įkvėpė Seimo Kultūros komiteto pirmininko arba premjero aura. Banali taisyklė – jei nori padaryti karjerą, domėkis tuo, kuo domisi tavo viršininkas. Jeigu jis žaidžia golfą, pirk lazdas ir pirmyn į laukus. Jei perkopęs per keturiasdešimt perka motociklą – ir tu balnok geležinį žirgą. Kad tik būtum šalia, kad dvasinė pomėgių sinergija vestų karjeros laiptais aukštyn.

Neramu dėl kitko. Kokio dydžio ir sudėtingumo reforma turi būti, kad apie ją finansų ministras aiškintų Kariotiškių bendruomenei? Pastarasis mokesčių mokėjimo vizualizacijos pertvarkymas sunkiai panašėja į reformą, todėl tik dvasine sinergija su lyderiais galiu paaiškinti ministro ryžtą leistis į tokią kelionę.

Tiesą pasakius, noras dalytis vizijomis ne tik su arogantišku pravardžiuojamu sostinės elitu visada buvo madingas. Politikai žino, kad jų partijas į valdžią išrenka ne miestų inteligentai. Kiek pamenu, ir Andrius Kubilius dviračiu per Lietuvą mynė, ir liberalai autobusiuku keliavo, ir socialdemokratai raudoną rožę po kaimus tampė. Ne visas akcijas prisiminsi, ne visus aktorius atrinksi.

Prieš Seimo rinkimus Saulius Skvernelis su Ramūnu Karbauskiu nebodami žvyrkelių dulkių iš vienos rinkimų apylinkės suko į kitą ir tikrąją tiesą paprastiems žmonėms porino. Taip ir turi daryti save Seime norintys matyti asmenys. Todėl visiškai suprantu Vytautą Baką, kuris it Palangos Juzė keliauja per visą Lietuvą ir pasakoja apie valstybės užvaldymą, dėsto, kaip jam pavyko į dienos šviesą iškelti baisus dalykus. Nenustebčiau, jei turą baigtų grandioziniais pasirodymais Kėdainių, Panevėžio, Šiaulių arenose. Gal reikėtų truputį daugiau polėkio, tarkime, per pertraukas pasitelkti estrados, cirko žvaigždžių, tada salės tikrai lūžtų nuo žiūrovų gausos kaip kadaise per Anatolijaus Kašpirovskio gydymo seansus.

Tik tarp eilučių užsimenu, kad ministrai ir kiti smegenų plovėjai važiuoja pas jus ne už savo pinigus, jūs už tai sumokate. Rinkimų agitacija prasidėjo apie ją dar nepaskelbus.

Nekantriai laukiu, kada į kelionę pas paprastus Lietuvos gyventojus išsiruoš sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Prieš kelias dienas jis su žurnalistais jau repetavo pasirodymą Antakalnio poliklinikoje. Galiu klysti, bet A. Veryga turėtų porinti, koks blogis yra privati medicina, kad kapitalistinės erkės punta siurbdamos darbo žmogaus kraują. Jei ministras būtų ne ministras, o paprastas mirtingasis, žinotų, kad net akies lęšiuko operacijos neprivačioje gydymo įstaigoje vargu ar galima tikėtis greičiau nei po pusmečio, kardiologo konsultacijos jis galbūt apskritai nesulauktų. Kitas dalykas – nederėtų apsimesti kvailiu. Pastaruoju metu valstybės ir savivaldybių valdomose ligoninėse klesti nauji santykiai: nemokamai specialistas jus apžiūrės po metų, o jei sumokėsite, galite ateiti rytoj.

Kodėl reikia griauti funkcionuojančią privačios ir valstybinės medicinos sistemą, negaliu rasti atsakymo. Gal vaikystės traumos kankina, gal ministrui verslas yra keiksmažodis, o gal jis nesugalvoja, kaip tesėti medikams duotus pažadus.

Guodžiu save, kad reikia dar truputį pakentėti ir „specialistų“ vyriausybė netrukus mums parodys kelią, jei ne į komunizmą, tai į brandųjį socializmą, kurio klestinčiuose kolchozose žemės ūkio ministrui nereikia melstis už žemdirbius.

Istorikas Arūnas Streikus prieš mėnesį Lietuvių katalikų mokslo akademijos surengtoje konferencijoje pasidalijo įdomia įžvalga. Jo manymu, nereikėtų iškelti Petro Cvirkos paminklo iš sostinės centro, nes tai yra pamiršto herojaus paminklas. Puiki idėja šią vietą pavadinti „Vienišo pamiršto herojaus aikštė“. Galiu tik spėlioti, kiek pasaulyje yra pamirštų vienišų herojų, bet niekur nėra jų įamžinimo vietos. Fluxus dvasia grįžtų į Vilnių, o miestiečiams būtų galima pasiūlyti pramogą: už nedidelį mokestį šalia paminklo P. Cvirkai padėti kurio nors politiko atvaizdą, kad primintų, jog valdžia ir galia – laikini dalykai, ypač jei su jais nedera sąžinė ir protas.

R.Terleckas