Tiesa, kad pirmiausia mes esame žmonės, tik paskui vyrai ir moterys. Tiesa ir ta, kad lygybės ženklas tarp vyro ir moters tiesiog neįmanomas net ir srityse, kur jis turėtų būti (turiu minty finansinį atlygį ar profesinį įvertinimą). 

Tačiau neabejoju, kad kiekviena ir kiekvienas galime įvardinti bent keletą moterų, dariusių ar tebedarančių mums įtaką ar įspūdį savo buvimu, darbais , pozicija

Bet šiandien norėčiau padėkoti dviem moterims, kurių nepažįstu, tačiau kiekvienas jų viešas pasirodymas, pasiekęs mane įvairiais medijų kanalais, nė karto nenuvylė. Priešingai – visuomet įkvėpia.

Tai – Meryl Streep ir Kristina Sabaliauskaitė.

Šių metų sausio mėnesį už gyvenimo pasiekimus aktorei Meryl Streep buvo įteiktas „Auksinių gaublių“ apdovanojimas. Ta proga ji pasakė 5 min. kalbą, kuri žaibiškai pasklido visais informaciniais kanalus. Ji buvo žiūrima, klausoma, transkribuota, pateikta skaitmeniniuose ir popieriniuose leidiniuose, ja buvo dalinamasi FB sienose.

Meryl Streep kalbėjo, kad nepagarba gimdo nepagarbą, o žiaurumas – tik žiaurumą.

Su aiškia nuoroda į dabartinį JAV prezidentą, viešai leidusį sau pamėgdžioti neįgalų žmogų, ji kalbėjo, kad turinčių įtaką žmonių atsakomybė yra keliasdešimt kartų didesnė; nes jie savo elgesiu duoda toną.

Jos kolega Robertas de Niro laišku padėkojo kolegei atkeipdamas dėmesį, jog minutės, skirtos pagerbti įspūdingus jos profesinius pasiekimus, su ypatinga tik jai vienai būdinga elegancija bei vidine jėga buvo dedikuotos palaikyti mažiau girdimus, dažnai nuvertinamus ir stumiamus į pakraštes žmones.

Žinomi ir suprantami dalykai skambėjo stipriai todėl, kad jos žodžiai nesiskiria nuo veiksmų. Štai faktas: Meryl Streep buvo susižadėjusi su aktoriumi Johnu Cazale`u, kuris 1978 m. mirė nuo plaučių vėžio. Porą metų jiems buvo lemta kartu būti; maždaug pusę to laiko Johnas sirgo. Meryl sustabdė savo beprasidedančią aktorinę karjerą ir skyrė savo dėmesį mylimam žmogui.

O karjera išsipildė.

Jos talento jėgai pajusti pakaktų vienintelio vaidmens filme „Šeimos albumas: rugpjūtis“ (2013), bet yra dar apie 60 įvairiaplanių vaidmenų.

Jos talento jėgai pajusti pakaktų vienintelio vaidmens filme „Šeimos albumas: rugpjūtis“ (2013), bet yra ir „Medisono grafystės tiltai“ (1995), ir „Prancūzų leitenanto moteris“ (1981), ir  dar apie 60 įvairiaplanių vaidmenų.

Rašytojai ir tyrėjai Kristinai Sabaliauskaitei esu dėkinga už kaskart sugrąžinamą malonumą keliauti laiku, mėgautis vaizdais, personažais, kalbos grožiu ir įžvalgomis.

Ketvirtoji „Silva Rerum“, perkelianti XVIII amžiaus antrosios pusės Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, jos politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, stebėtinai artima mūsų šiandieninėms nuojautoms ir aktualijoms. Romanas man atsako į ilgokai buvusius retorinius klausimus, kodėl Lietuvoje taip, kaip yra.

K. Sabaliauskaitės kūryba neabejotinai pakeitė lietuvių literatūrą, istoriją, įtikinamai pagrindė, kad esame mokslininkų, menininkų, mecenatų tauta.

Jos tekstai – subtilus paminklas tiems, kurie kadais vaikščiojo tomis pačiomis senamiesčio gatvelėmis, kurie mylėjo, blaškėsi, skurdo, statė bažnyčias, patyrė viltį ir amžiną neišsipildymą. Nes Vilnius, sako rašytoja, miestas, kuriame tiek daug neištikimybės, bet mažai meilės...

Negaliu atsikratyti minties, kad žodžiai, kuriais save vertino Pranciškus Ksaveras, pagrindinis IV „Silva Rerum“ knygos herojus, galioja lietuvių tautai: „...vienintelis žodis, kuris jam ateidavo į galvą, būdavo insufficientis, nepakankamas – nepakankamai geras, nepakankamai gabus, nepakankamai patrauklus, nepakankamai išmintingas, nepakankamai greitas, nepakankamai uolus, nepakankamai nuovokus...“

Matematikos profesorius jėzuitas ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša savo įspūdinga gyvenimo kelione paliudijo, kad visko jam buvo atseikėta su kaupu – ir talentų , ir meilės, ir pasaulio pažinimo.

Mano matymu, tai teikia vilties.

Žavi rašytojos frazė: „Atsisakau būti klasifikuojama pagal amžių“. Manau, ji atsisakytų būti klasifikuojama ir pagal lytį.

Dvi žavingos moterys. Abi, regis, išsipildžiusios žmonos, motinos, menininkės. Profesionalumu lenkia daugelį mūsų. Visų mūsų.

„Imk savo sudaužytą širdį ir paversk tai menu“, – sako Meryl Streep.

Būtų gerai, kad to neprireiktų. Tas neišvengiama, deja.

Ačiū Jums.

R. A. Medeišienė