Lietuvoje pavėluotai kovojant su antrąja COVID-19 ligos banga, nepaisant suvaržymų nemažėja sergančiųjų ir mirštančiųjų nuo koronaviruso skaičiai. Prisidengdama tuo faktu naujoji valdžia vis dažniau viešai (vadinasi, ir privačiai) pasvarsto mintį Lietuvoje įvesti nepaprastąją padėtį.

Nepaprastosios padėties įvedimas dabar valdančiuosius, o tada dar opozicinius konservatorius viliojo dar pavasarį, kai naujasis virusas buvo visiškai nepažįstamas. TS-LKD tada jautėsi nustumti nuo sprendimų priėmimo ir siūlė nepaprastąją padėtį, kurią įvesti ir dėl kurios diskutuoti turėtų Seimas. Bet valdantieji pavasarį į tokias kalbas nesileido ir su viruso sklaida susitvarkė pavyzdingai – susirgimų ir mirčių turėjome kone mažiausiai Europoje. Dabar pagal susirgimus pirmaujame, o valdantieji vėl kalba apie nepaprastosios padėties galimybę.

Nors susirgimų skaičius nemažėja, per trumpą laiką, praėjusį nuo griežtų ribojimų įvedimo, jis ir negalėjo sumažėti. Bet kuris specialistas paaiškins, kad apčiuopiamam sergamumo mažėjimui reikia bent mėnesio. Todėl ir toks ilgas įvestų ribojimų laikas. Tačiau norint greitų rezultatų, o ir pajutus pirmąkart turimą valdžią, gundomasi visuomenės gyvenimą suvaržyti dar labiau. Šįkart – peržengiant visas ribas.

Visuomenė jokiu būdu neturėtų sutikti su nepaprastosios padėties įvedimu, o Seimas – tam pritarti. Kiek netikėtai, pati teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska viešai ir sąžiningai įvardijo, kokio masto tai būtų suvaržymas. „Įvedus tokią padėtį, gali būti ribojami susirašinėjimai, privataus gyvenimo slaptumas, būsto neliečiamumas“, – DELFI sakė ji, pridurdama, kad to daryti nėra poreikio. Bet kiti valdantieji politikai vis grįžta prie tokios galimybės.

Iš tiesų nepaprastoji padėtis yra absoliučiai kraštutinė priemonė, kuriai pandemija nėra tinkamas pagrindas. Ją įvedus, visoje Lietuvos teritorijoje nustos veikti įprastas šalies valdymas: jį kontroliuos institucija, atsakinga už ekstremaliosios situacijos ar krizės valdymą, viešosios tvarkos apsaugos komendantūros ir savivaldybių administracijų direktoriai. Prireikus bus galima pasitelkti kariuomenės mobilizacinį rezervą (Įstatymo 7 ir 12 str.).

Tarnybos įgytų teisę bet kuriuo paros laiku įeiti į asmens būstą be teismo sprendimo ir be asmens sutikimo (20 str.). Būtų tikrinamos transporto priemonės, asmenys ir jų bagažas. Esant nepaprastajai padėčiai nustatomas ypatingas maisto produktų bei kitų būtiniausių prekių paskirstymas (tiekimas). Nekontroliuojamai vykdoma asmens pašto siuntų ir jų dokumentų apžiūra ir paėmimas.Esant nepaprastajai padėčiai nebus paisoma susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptumo (28 str.), taip pat bus suvaržytos kitos konstitucinės teisės ir laisvės.

Iš Nepaprastosios padėties įstatymo turinio aišku, kad naujoji valdžia jos įvedimu siektų kitokių nei pandemijos suvaldymas tikslų, kurie iš esmės reiškia vienintelį siekį su pandemijos priedanga įtvirtinti politinės valdančiosios daugumos diktatūrą, uždraudus bet kokį pilietinį pasipriešinimą (pagal nepaprastosios padėties įstatymą, būtų draudžiama piliečių pažiūrų reiškimo, žodžio, susirinkimų ir kitos laisvės).

Visa tai jokia prasme nėra reikalinga pandemijos suvaldymui. To gali reikėti nebent liguistoms valdžios ambicijoms. Gal net patiems nesuprantant, tai būtų žingsnis nuo demokratijos link diktatūros. Tyrimai rodo, kad pati demokratija Lietuvos visuomenei tikrai nėra svarbiausia vertybė. Tačiau kasdienės teisės ir laisvės, privatumas ir nuosavybės neliečiamumas tikrai yra. Kai žiniose išgirsite svarstant nepaprastosios padėties įvedimą, prisiminkite, ką ji iš tikrųjų reiškia. Ir būkime pasiruošę tam prieštarauti. Kol dar galima.

Vytautas Sinica