Nepaisant dešiniųjų komentatorių pastangų kiek įmanoma pozityviau atspindėti dabartinės daugumos ir Vyriausybės veiklą, tikrasis paveikslas yra, deja, gerokai niūresnis.

Opozicijoje būdami konservatoriai, o ypač liberalai, pataikaudami rinkėjams garsiai kritikavo Sauliaus Skvernelio Vyriausybę už taikomus suvaržymus bei apribojimus, tačiau perėmę valdžią pakeitė toną, esą to reikėjo dar daugiau ir kodėl taip nebuvo daroma prieš rinkimus. Nors antroji pandemijos banga apėmė visas ES šalis, taip pat tas, kurios tvarkėsi lyg ir gerai, dabartinės valdžios požiūriu vis tiek kalta buvusioji.

Valdantieji sugaišo ir tebegaišta daug laiko skųsdamiesi neva labai blogu pirmtakų „palikimu“, nors objektyviai žvelgiant, palikimas tikrai nėra blogas, ypač ekonomikos srityje. Vietoje to, kad išnagrinėtų buvusios Vyriausybės patirtį, teisingus ir neteisingus sprendimus, kokie buvo jų rezultatai, poveikis pandemijai, ir tuo pagrindu veiktų, lig šiol, jau ir praėjus šimtadieniui, toliau dūsauja. Apskritai, per ilgas skundimasis „palikimu“ yra silpnumo požymis, kuris ir pačiai Vyriausybei nesuteikia didelio pasitikėjimo veikti.

Nematyti, jog būtų atidžiau ir profesionaliau vertinamos atskirų ūkio veiklų rūšys, jų pasiruošimas suvaldyti užkrečiamumą pirmosios bangos metu. Vietoje to visiems taikomos iš esmės vienodos priemonės, jos dar ir tampa diskriminacinėmis, ypač smulkiųjų atžvilgiu, siekiant tik apsidrausti. Išmanumo, apie kurį būdami opozicijoje taip mėgo šnekėti konservatoriai bei liberalai, nematyti nė iš tolo. O dabar kaip tik to reikėtų, nes visuomenė jau yra įgijusi karantininės patirties ir labiau pasiruošusi, nei pirmojo karantino metu. Tačiau ir gerokai pavargusi, dar ir dėl prieštaringos informacijos, kuri įvairiausiais būdais sklinda iš valdžios koridorių, tad jau pradeda reaguoti priešiškai.

S.Skvernelio Vyriausybė paliko gana svarbų ir naudingą 82 punktų dokumentą, pavadintą „Pamokos ateičiai“, kur, remdamiesi pirmo karantino patirtimi, būsimai Vyriausybei išdėsto patarimus, kaip valdyti pandemiją, kurios priemonės pasiteisino, kurios – ne. Tačiau valdantieji, kaip ir buvo galima tikėtis, į jį net nežvilgtelėjo, o patys naujos strategijos nepasiūlė.

Kad valdantieji neturi konkretaus popandeminio ekonomikos bei finansų valdymo plano, liudija ir blaškymasis su PVM lengvatomis. Pristatant Vyriausybės programą buvo teigiama, jog lengvatos bus naikinamos, tikintis papildyti biudžetą 800 mln. eurų. Šiuo metu procesas vyksta priešinga linkme – Seime siūlomos svarstyti naujos mokesčių lengvatos prekybai, restoranams, sporto klubams. Tai gal ir būtų logiška, bet ar prieš porą mėnesių nebuvo žinoma, kokioje padėtyje atsidurs minėtos ūkio sritys?

Tokia situacija yra gana pavojinga, nes nedarbas auga ne dienom, bet valandom, jau yra gerokai didesnis nei kaimyninėse Latvijoj bei Estijoj, bankrutuoja pirmiausia smulkūs verslai, netekę net ir tos nedidelės paramos, kuri buvo teikiama pernai. Už šią sritį atsakingi Vyriausybės nariai smaginasi viešaisiais ryšiais, pažadais, tačiau realių sprendimų kaip nėra, taip nėra, ir apie tai aiškiai kalba verslo asociacijos bei profesinės sąjungos.

Neseniai Sveikatos apsaugos ministerija pranešė, jog aiškinsis, ar persirgusiems COVID-19 užtenka vieno skiepo. Tačiau visuomenei svarbu ne tai, kaip ministerija aiškinsis (toks jos kasdienis darbas), o kaip yra iš tikrųjų – reikia ar nereikia persirgusiems antro skiepo. Apskritai vakcinavimo kampanija vyksta visiškai chaotiškai, yra paskendusi smulkmenose – tipiškas technobiurokratinio stiliaus pavyzdys. Sveikatos ministerija, vietoj to, kad skatintų savivaldybių iniciatyvas, tuoj pat viską uždraudžia, apsidraudžia, nors akivaizdu, kad merai geriau žino padėtį, jiems tikrai reikėtų leisti daugiau savarankiškumo. Priešingu atveju, vietoj norinčių žmonių skiepijimo, vakcinos gulės sandėliuose. Ar toks yra tikslas?

Seimas apimtas ir kitų keisčiausių iniciatyvų, daug laiko skiria tikrai ne patiems aktualiausiems klausimams, kai reikėtų koncentruotis į pandemijos suvaldymą, išėjimą iš jos bei paramą šalies ekonomikai. Ar, pavyzdžiui, Seimo viešbučio pardavimas šiandien aktualiausia problema? Dar neišsprendus Konstitucinio Teismo, kitų paskyrimų, imamasi tokių personalinių klausimų kaip Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro vadovo, kuris paskirtas vos prieš pusmetį.

Ne pats geriausias laikas, mano nuomone, dabar aiškintis, kas turi atstovauti šalį Europos Vadovų Taryboje. Ir ar apskritai nebūtų galima tai padaryti patiems vadovams, šiuo atveju prezidentui ir premjerei, tarpusavyje išsiaiškinti, sutarti ir paskelbti sprendimą visuomenei. Politika, tenka priminti, vis tik yra kompromisų menas. Karantino, krizės metu aukščiausi šalies vadovai turėtų nesutarimus atidėti į šalį ir veikti kartu, demonstruodami bent šiokią tokią vienybę, o ne nuolat kritikuoti vienas kitą, preciziškai atsakinėti į kiekvieną vienos ar kitos pusės dūrį.

Gediminas Kirkilas