Jau pražygiavo, ir savaitės ciklui stabtelėjus, užeina prustiškos svajos. Pirmasis su naujais mokslo metais susijęs veiksmas būdavo kelionė į bemaž vienintelę kanceliarinių prekių parduotuvę šalia Operos teatro. Kartais, bet labai labai retai, ten pavykdavo gauti akvarelės „Leningrad“. Tavo klasei skirtas maišelis plastikinių aplankalų – visada prašom. Grįžus namo kasmet reikėdavo spręsti tą patį galvosūkį – aplenkti iš bibliotekos parsineštus vadovėlius. Tie aplankalai jų niekada neatitikdavo, nors knygos nesikeitė dešimtmečius. Kad ir kaip stengdavaisi, vieni vadovėliai niekaip neužsiversdavo, o kitų drabužius, skirtus turbūt išaugimui, reikėdavo užlankstyti ir susegti sąvaržėlėmis. Pirmosiomis dienomis būdavo malonu liesti glotnų aplankalų paviršių, lyg ledą virš nudriskusių knygos gelmių. Bet netrukus plastikas apsitraukdavo šiurkščiu drumzlių sluoksniu, kaip ir mokslo metų pradžios nuotaika.

Nyru į praeitį, nes apie dabartį nesinori galvoti. Vasarą pailsėjau nuo šnekų apie švietimo reformą ir vis dar nenoriu sugrįžti. Ir kur čia norėsi, jei vos tik atsidariau kažkurį žinių portalą, iškart sužinojau, kad mokytojams valdžia vėl parodė špygą, o verslininkai mums siūlo stoti į „profkes“. Kažko tai jie labai stengiasi mus vesti tiesiai į šią ateitį šviesią. Tai jau ačiū. Primena sovietinį proforientavimą – gal iš čia ir kyla tos aplankų reminiscencijos. Vienas vadovėlis visiems laikams, vienas matas visiems. „Kai tik supaprastini žmogaus gyvenimą į du plius du lygu keturi, žmogiškasis elementas žmogiškajame gyvulyje sako: „Man nusispjaut,“ – sakė rašytojas Ralphas Ellisonas. Manyje glūdintis žmogiškasis elementas pritaria, nes iš patirties toje pat sovietinėje mokykloje žino, kad tiesmuka propaganda neveikia. Šiek tiek sumelavau apie tuos aplankus. Ne visi jie apsinešdavo vienodai. Fizikos vadovėlis likdavo švarutėlis, nes jo nereikėdavo atsiversti – mokytojas gerai viską išaiškindavo, o paskui užtekdavo atsiminti tik vieną formulę ir iš jos išvesti visas kitas. Literatūra irgi atrodė dailiai, nes skaitydavau ne vadovėlį, o Kubilių ir Daujotytę. Paskutinėje klasėje išvis literatūrai nebeliko laiko, nes prasidėjo Atgimimas ir aktualiausi dalykai buvo rašomi „Literatūroje ir mene“, o perskaitytų straipsnių aptarimai buvo geriausios pamokos. Laiko patina storiausiai apsitraukdavo istorijos vadovėlis. Mat jį buvo geriausia tiesiog iškalti, nes, jei tik pamėginsi kalbėti pats, būtinai pasakysi, ko negalima. Viena žinutė gerai įsirašė į smegenis: „Revoliucija kyla tada, kai apačios nebegali gyventi po senovei, o viršūnės nebesugeba valdyti.“ To nelaukiu, nes alergiją revoliucijai įdiegė tie patys vadovėliai. Aš stengiausi mokytis iš močiutės palėpėje rasto Šapokos. Ir, aišku, visada galvojau, įsivaizdavau, svajojau, kaip negalima.

Čia – mano atsakymas tiems, kas tikisi patriotinio ugdymo pamokomis sukurti teisingai mąstantį pilietį. Greičiau bus priešingai. Bet ką tuomet daryti? Aišku – ką. Pirmiausia reikia atsisakyti minties, kad žmogus yra tas dukart du keturi lygio robotas, galvojantis tik tai, kas užprogramuota. Kaip parodė ilga ir varginanti sovietinių ideologų kova, iš to išeis tik šnipštas. Paskui reikia pasekti mūsų literatūros mokytojos pavyzdžiu: liepti skaityti praeities ir dabarties protingų žmonių pamąstymus – ir tuos, kuriems pritari, ir tuos, kuriuos ištrintum, jei tik būtum pasaulinio tinklo administratorius. O norint, kad tokia reforma išvis būtų įmanoma, reikia pakeisti žodį „švietimas“ kokiu nors kitu. Šviesa, žinoma, gerai, bet, kai ji mus pasiekia, jos šaltinis dažniausiai būna jau seniai užgesęs. Rašytojas Markas Twainas šią mintį išreiškė savaip: „Pirmiausia Dievas sukūrė idiotus. Tai buvo pratybos. Tada jis sukūrė mokyklos lentas.“

Sentencijos – įdomus dalykas. Jos pristato ilgų apmąstymų pareikalavusius nušvitimus kaip ginčus nukertančias tiesas. Paskui iš jų sudaromi vadovėliai. Vadovėliui apie švietimą nepritrūktų kokčiai pakylėtų frazių – jų pilnas internetas. Tik tektų apeiti rašytojus, nes jie nepatogūs, prieštarauja visuotiniam patosui. „Mes esame žodžių studentai: mus uždaro mokyklose, koledžuose ir auditorijose dešimčiai ar penkiolikai metų ir galiausiai mes išeiname kaip plepalų maišai, pilni žodžių atminties ir ničnieko nežinantys,“ – rašė XIX amžiaus poetas Ralphas Waldo Emersonas. Keisčiausia, kad jam pritaria Albertas Einsteinas: „Išsilavinimas yra tai, kas lieka, kai pamiršti, ko išmokęs mokykloje.“ Jis žino, kad reikia nuplėšti žinojimo aplankalą, kol jis neuždusino smalsumo.

Keista, kad tebegalioja daugybė senų sentencijų apie švietimą – matyt, žmonėms visais laikais teko spręsti tas pačias problemas. Štai jau prieš tris šimtus metų Benjaminas Franklinas Amerikos kūrėjams pareiškė, kad „investicija į žinias duoda didžiausius dividendus.“ Nuobodi tiesa. Bet dabarties valstybinio švietimo skurdinimo fone matau, kad ir Švietimo epochos mąstytojas buvo priverstas nusileisti iki verslininkų lygio. Išversti žmogiškąjį elementą į du plius du, o tai reiškia – prieštarauti pačiai švietimo idėjai, kad turtuolius įtikintų finansuoti ne tik nuosavų vaikų išsilavinimą. Tais laikais įtikinti pavyko. Šiais laikais švietėjų sukurta sistema ardosi ne tik Lietuvoje. O daugelis šviežių absolventų turbūt pritartų menininko Gintaro Zinkevičiaus perrašytai Aristotelio sentencijai: „Mokslo šaknys karčios, o vaisiai niekam nereikalingi.“ Šios niūrios tiesos išraiška – ne tik padavėjai su aukštuoju išsilavinimu, bet ir pasaulio universitetuose uždarinėjami humanitarinių mokslų fakultetai. Atrodo, kad verslo kišenėje sėdintys politikai stengiasi procesą paskubinti kaip tik todėl, kad žino – Nelsonas Mandela buvo teisus:  „Švietimas – galingiausias ginklas, kuriuo gali pakeisti pasaulį“. Aišku, kai kurie apsišvietusieji geriau nebūtų to pasaulio keitę...

Nusistatymu prieš mokslą ir knygas dabartis man primena gariūnmetį. Tada jau atrodė, kad viskas – čia nebeliks nei mokslininkų, nei rašytojų, nei menininkų, kad lietuviai tinka tik raštuotiems megztiniams iš Turkijos vežti. Bet atsirado Atviros Lietuvos fondas ir parėmė humanitarinę kultūrą. Ir tuometiniai kietakakčiai intelektualai niekaip nėjo į tuos Gariūnus. Užsispyrę skaitė paskaitas nešildomose auditorijose, o griuvėsiuose statė miraklius be jokio finansavimo. Tikiuosi, ir naujasis gariūnmetis kažkada pasibaigs, ir mes vėl žinosime, kad ne dividendai svarbiausia. Tikiuosi, kad gentinio mąstymo tendenciją įveiks neperrašytas Aristotelis. Vien privačias mokyklas puoselėjusiems graikams jis aiškino, kad valstybėje esančių žmonių margumyną paverčia bendruomene tik švietimas. Ir kad švietimo kokybė, prieinamumas, juo diegiamos vertybės nulems, kokia bus valstybė – ar ji regresuos į tarpusavyje kovojančių gaujų antibendruomenę, ar progresuos į civilizuotai ir taikiai klausimus sprendžiančią tvarką. Pirmasis variantas neturi ateities, tad galiausiai, kad ir per kančias ir karus, laimės antrasis. Tai kam atidėlioti?

O mokyklos lentą, tikiuosi, velnias nuneš ten, kur reikia, ir atsiradusioje tuštumoje įsikurs gyvų diskusijų agora. Nes ir mokytojai, ir valdžia bus jau įsisavinę rašytojo Willo Durant`o mintį, kad „išsilavinimas – tai laipsniškas savojo nežinojimo atradimas.“ Ir jau nebereikės atgaivinti mūsų laikų mokinių himno – Pink Floydų „Sienos“. Mokslo metų pradžioje dar galiu kalbėti optimistiškai.

Menotyrininkės Agnės Narušytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.