Kai prieš išsinuomodamas butą, kuriame dabar gyvenu, atėjau jo apžiūrėti, šeimininkai kaip didžiausią to buto privalumą ir aukščiausio lygio vertybę puolė man rodyti dušo kabiną. Iš tiesų iš tiesų sakau jums, tai ne dušo kabina, o praktiškai kosminis laivas. Ko tik joje nėra: specialus apšvietimas, radio imtuvas, ventiliatorius, masažinės dušo galvutės, lietaus efektas ir net specialūs paminkštinimai nugarai, jei besiprausdamas staiga sugalvotum prisėsti ir parūkyti. Kai šeimininkas, demonstruodamas šitą pasaulio stebuklą, pradėjo viską iš eilės ten miklinti ir junginėti, geras dvi minutes stovėjau it stabo ištiktas, kol galų gale neapsikentęs paklausiau: „Dovanokit, o kaip čia tiesiog... paleisti vandenį?..“

Dabar, kai jau kurį laiką čia pagyvenau ir ne tik šaltą, bet jau ir karštą vandenį paleisti pagaliau išmokau, galiu drąsiai pasakyti, kad tai yra pati blogiausia dušo kabina iš visų, kuriose tik kada nors esu prausęsis. Tas radijas ten nieko negaudo, o jei per klaidą ir suranda kažkokią stotį, tai garsas būna tokios klaikios kokybės, kad net ausis užgula. Tos šviesos tik spigina į akis, kabinos durelės apskritai vos laikosi ir amžinai nušoka nuo bėgelių, kai bandai jas uždaryti ar atidaryti, o užvis blogiausia, kad visos tos šešios dušo galvutės purškia vandenį kur tik nori, bet tik ne ten, kur reikia.

Kitaip tariant, „teoriškai – arklys, bet praktiškai – neatsikelia“, kaip kad pasakytų mano brolis. Turiu dušą, užgriozdinusį didžiąją dalį mano nykštukinio vonios kambario, ir kurio visas funkcijas norėdamas išmokti valdyti turi specialiai skaityti naudojimosi instrukciją. Bet kuris yra niekam tikęs pagal tą paskirtį, kuriai iš tiesų buvo sutvertas.

Ir žinote, kas yra įdomiausia? Kad Vilniuje taip yra beveik visur. Per daugiau nei penkiolika sostinėje pragyventų metų esu pakeitęs nemažai butų, ir beveik visuose juose buvo po kokią nors nesąmonę, kurios tikrąją paskirtį gamintojai (o ir pirkėjai) iš mandrumo buvo tiesiog pamiršę. Mačiau visko: ypatingų unitazų su „antibakterinėmis dangomis“, kuriais pasinaudojus vandenį reikia nuleisti mažiausiai keturis kartus, įspūdingo dizaino praustuvų, virš kurių pasilenkus nusiprausti vanduo tyška aplink keturių metrų spinduliu, baisaus grožio prie interjero priderintų baltų kaitlenčių, kurių neįmanoma nušveisti, nes baltos, ir netgi gartraukių, kurie virš viryklės surinktus garus ir kvapus išsiurbia ne į lauką, o į virtuvės palubę.

Esu matęs daugybę visokių nepraktiškų dalykų, kuriais naudodamasis susigadini daugiau nervų, nei kad turi iš to praktinės naudos. Ir kodėl jums apie juos dabar pasakoju? Ogi todėl, kad visa tai ir yra „euroremontas“. Jūs manęs dažnai klausiate, kodėl mano skiltis vadinasi „Euroremonto karta“, ir aš neturiu kaip kitaip jums paaiškinti, kaip tik rodydamas pirštu į paradoksus aplink mus ir mumyse. Mes esame Euroremonto karta, nes iš mandrumo ir noro pasirodyti geresni, negu esame, paprasčiausius dalykus paverčiame sudėtingais, o jų tikrąją prasmę ir paskirtį tiesiog išleidžiame iš akių.

Viskas prasidėjo tada, kai pirmieji lietuviai išvažiavo padirbėti į užsienius, o grįžę namo puolė „europietiškai“ tvarkytis savo butukų kreivomis sienomis tarybiniais laikais bet kaip pastatytuose daugiabučiuose. Kaip tik tuo metu mūsų kalboje bei butų nuomos skelbimuose ir atsirado terminas „euroremontas“, kurio apibrėžti iki šiol niekas tiksliai nesugebėjo. Ar dažnai prašmatniuose tualetuose jums tenka pamatyti raštelius, prašančius nemesti popieriaus į unitazą? Tai štai jums geriausias šito termino apibrėžimas: „euroremontas“ – tai kai išklijuoji sienas gražiausiom plytelėm, pastatai unitazą paauksuotais krašteliais ir gal net bidė, kampe įtaisai nedidukę kriauklytę rankom nusiplauti ir dar gražų rankšluostuką pakabini. O tada paaiškėja, kad viso namo kanalizacijos sistema tokia niekam tikusi, kad užsikemša net nuo vandenyje tirpstančio tualetinio popieriaus.

Šiek tiek nepatogu, bet ką jau čia bepadarysi – šaukštai po pietų, taip sakant. Jeigu jau prieš viską darant niekam nešovė į galvą „pažvelgti šiek tiek giliau“ (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme), tai dabar jau teks susitaikyti. Belieka tik tikėtis, kad jūsų svečiai labiau kreips dėmesį į bidė ir į sienų puošybą, o ne į šį menką nepatogumą.

O juk tai ir yra svarbiausia – ką pastebės svečiai. Juk tik dėl jų viską ir darote, argi ne taip? Žinot, neseniai kažkur internete perskaičiau tokią mintį: maratonų entuziastų tikriausiai sumažėtų perpus, jei į varžybų nuostatus būtų įtraukta sąlyga, kad apie nubėgtą maratoną niekam negalima girtis. Tai, man regis, panašiai yra ir su mūsų namais: jeigu būtų uždrausta puikuotis prieš artimą savo, tai daugelis mūsų gyventų dūminėse pirkelėse ar net urvuose. Nes juk jei pažiūrėtume iš esmės, tai ko žmogui reikia, kad išgyventų – stogo virš galvos, viryklės ir migio, ar vis tik – skandinaviško interjero ir krištolo sietynų?

Nesupraskite manęs neteisingai – nebandysiu jūsų įkalbinėt, kad turite grįžt į balanos gadynę. Pats naudojuos visais civilizacijos patogumais ir esu įsitikinęs, kad pigūs daiktai man netinka prie veido. Todėl tikrai nebūsiu iš tų, kurie ragina visko atsisakyti, idant pasiektumėt kažkokį mistinį nušvitimą.

Bet vis gi negaliu nepriminti, kad dauguma daiktų pirmiausia buvo sukurti žmogaus patogumui ir buičiai palengvinti, o ne pasipuikuoti prieš kaimyną – šitą paprastą tiesą kažkodėl mes linkę nuolat pamiršti. Kaip kažkada mano labai mėgtas rašytojas Chuck‘as Palahniukas rašė kultiniame „Kovos klube“ – už pinigus, kurių mes neturime, mes perkame daiktus, kurių mums nereikia, kad padarytume įspūdį žmonėms, kurių nepažįstame. Visas mūsų gyvenimas virto savotiškomis žiurkių lenktynėmis: mes varžomės ten, kur nėra sporto, o kurioj pusėj finišas – niekas nežino.

Kai šiais laikais žmonės nueina į kokį koncertą, tai ne linksmintis ir mėgautis muzika, o viską filmuot ir užversti feisbuką nepaklausomos kokybės bei neįžiūrimo vaizdo gyvomis transliacijomis. Muzika tikriausiai netektų pusės savo prasmės ir grožio, jei negalėtumėt pasigirti draugams, kaip turiningai jūs leidžiat laisvalaikį. Dėl panašių priežasčių ir atostogos yra skirtos ne poilsiui ir pramogoms, o geresnių kadrų paieškai, nuotraukų redagavimui ir kėlimui į instagramą.

Namuose, kai nemokam gaminti ar tingim, koldūnai ir pieniška dešrelė sueina. Bet vos tik ateinam į kokią kavinę ar restoraną, iškart tampame maisto kritikais ir reikliausiais gurmanais – tada raukomės po kiekvieno kąsnio, kraipome galvas ir dūsaujam, kad viskas pagaminta „ne taip“.

Vaikų gimtadieniams mes rengiame fiestas su dviejų dalių kultūrine programa ir susikviečiam penkiasdešimt svečių, bet tikrai ne dėl to, kad jūsų vaikas visus tuos dėdes ir tetas pažįsta – jūs tai darote tam, kad jūsų draugai ir artimieji nepagalvotų, jog savo atžalą mylite per mažai.

Ir šitaip – kur pirštu tik bedursi. Kartais atrodo, kad mes nebemokame būti paprasčiausiai laimingi be kitų palaiminimo ir pritarimo. O kad gautume tą pritarimą, mes verčiau parsiduosim kreditų vergijon ir savo noru brisim į lizingų liūnus, nei kad saugosim tai, kas iš tikrųjų mus daro laimingais, t.y. – savo dvasios ramybę ir laisvę.

Tokia yra Euroremonto karta ir toks yra mūsų gyvenimas. Sėkmingi mūsų kartos vyrai nešioja prašmatnius kostiumus ir dirba kompanijose, kurios priklauso vyrukams su džinsais ir marškinėliais. Jie perka naujutėlaičius automobilius, kad pabrėžtų savo socialinį statusą, bet moka už juos lizingu – ar tai jums neatrodo ironiška ir kvaila?.. Jie skolinasi pinigus tam, kad galėtų pasirodyti, jog turi daug pinigų! Ir maža to – už šitą galimybę pasirodyti turtingesniais, nei yra iš tikrųjų, jie dar ir susimoka palūkanas! Tai ar čia ne tas pats, kas siūti žaizdą skalpeliu?..

Iš tiesų iš tiesų sakau jums, mes it kokie plūdurai, plūduriuojantys tuštybės jūrose. Iš nuobodulio kartais pavirkaujam, kad pasauly nebėra dvasingumo, nors pirmiausia patys ir esame tik tuščiaviduriai plastiko gabalai. Niekas nepasivargina pažvelgti giliau, kur galbūt nuotekų vamzdžiai supuvę. O kam? Mes geriau nusipirksime oro gaiviklių, jei kartais imtų kvepėti nekaip. Jei prireiks, mes viskam rasime paprastą sprendimą, todėl nepasakokit mums, kaip reikia gyventi. Nes mes galime ir įsižeist.