Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Lietuvos pasas – tai „komunisto bilietas“?

Žmogus negali gyventi be vilties, kaip ir be meilės. Netikėkime žmogumi, kad ir labai artimu, kai jis, mušdamasis į krūtinę, aiškina, kad nei vilties, nei meilės gyvenime būti negali. Žmogus myli ir viliasi, kad ir slapta ar negarsiai. Net vedamas sušaudyti viliasi. Kitą kartą, žiūrėk, ir neigdamas viską pasaulyje viliasi ir myli. Viltis prilygsta rytmečiui, kai pramerkiame akis: pramerkiame ir pradedame naują dieną, imamės darbo. Arba einame į parduotuvę, apsiperkame, antraip gyvybė po kelių dienų priartėtų prie nulio.

Pažinojau išminčių, kuris jau komunizmo laikais „daužė“ valdžią kūju. Jis buvo profesorius ir universiteto dėstytojas, privalėjęs paklusti to meto taisyklėms, kurių nesilaikydamas nebūtų buvęs nei dėstytoju, nei profesoriumi. Paklusti pakluso, buvo komunistų partijos narys, ir toji narystė, kad ir juokinga, mūsų visų buvo suprantama kaip „profsąjungos bilietas“, darbo leidimas. Mes, jaunieji, įpratome: vyresniųjų tarpe labai daug „komunistų“, bet juk jie nelaimingi, jie privalo sudaryti sandorį su sąžine, antraip kaip jie mus mokys kritikos ir vilties?

Mums, jaunesniesiems humanitarams, „komunistais“ tapti nereikėjo. Mes komunistinę valdžią pliekėme be jokių sąžinės skrupulų.

Greitai atėjo 1987–1988 metų sandūra, ir mums svetimą valdžią pradėjome griauti rimtai ir atsakingai. Veikėme rimčiau ir atsakingiau negu ją „iš vidaus“ griovę vyresnieji komunistai.

Aš buvau dėkingas tiems „nešvarios sąžinės“ komunistams, nes jie mus gerai paruošė rimtiems darbams.

O dabar šios dienos tema, ji tokia: neigti ir kritikuoti lengva, kai žinai, kad nieko nepakeisi. Kad sistema, kurioje gyveni, suderinta ir suklijuota taip, kad bet kokie smūgiai jos nepajudins. Ir daugelis, oi daugelis, taip daro – neigia, kritikuoja ir pliekia sistemą nebesitikėdami, kad kas nors joje pasikeis. Dėl to ir tyčiojasi. Tyčiojasi sistemos žmonės, tyčiojasi ir jos kritikai.

Aršiausi kritikai – balsuoti neinantys piliečiai. Vadinasi, net nebe piliečiai, o žmonės, kuriems Lietuvos pasas jau tapo „komunisto bilietu“. Bilietas garantuoja profesinę veiklą? Taip. Nuosavybę? Taip. O ant galų pagalės Lietuvos pasas, tiesą sakant, yra net naudingesnis už buvusį „komunisto bilietą“, nes teikia daug daugiau… Europoje. Juk išvykus Lietuvos pasas yra tolygus Europos Sąjungos pasui.

Bet – dėkui dievams! – balsuoti ir rinkti Seimą Lietuvoje galima tik Lietuvos piliečiams. O kaip ir kas renka? Rinkimuose dalyvauja mažiau nei 50 nuošimčių Lietuvos piliečių.

Vadinasi, mažesnioji dalyvaujančiųjų pusė su sistema dorojasi kaip tikri komunistai, o neigiantys sistemą – kaip netikri? Labai panašu į tiesą. Kai į sistemą įsiveržia kokia nauja jėga, prisistatanti agresore ir griovėja, jau kitą dieną po rinkimų paaiškėja, kad ir jie, kokiais „Laisvės partijos“ nariais bebūtų, yra sistema.

Tad netikri komunistai turi tikrą teisę pliekti Lietuvą kaip svetimybę, kurioje yra priversti gyventi. Pliekia ir palieka Tėvynę kišenėje turėdami Lietuvos pasą. Tas pasas spaudžia kišenę? Oi ne, daugumai jis labai naudingas, ir ne tik kaip „profsąjungos bilietas“. Jo nieks neatims, net jeigu Lietuvą seniai palaidojai širdyje ir pasaulyje, net jeigu išdavei ją ir atsisakei lietuvių kalbos.

Išvada būtų tokia: kai laisvės sąlygomis žmogus neigia Lietuvos valdžią ir sistemą, jis pamiršta savo šaknų pasaulį, kuriame gyveno jo tėvai ir seneliai. Vardan ko jie gyveno?

Gyvendamas pasaulyje gali turėti tik vieną Tėvynę, kuri tau suteikia šiokią tokią amžinybės garantiją. Juk Lietuvos valstybę sukūrė bendra istorija ir kalba, per šimtmečius gyvavęs bendrumo jausmas. Valstybę sukūrė bendras darbas bendrai Tėvynei. O tu dabar neigi tėvų ir senelių gyvenimą?

Visi stebisi Izraelio galia – o iš kur ji? Iš istorijos ir bendrumo jausmo, rišančio tautą. Tauta vargdieniui garantuoja išlikimą ir apsaugą. Ir atsimena tave, net tavo mažiausią įnašą į „bendrą istorinį reikalą“. Tai amžinybė, nejaugi neaišku? Kokia? Tokia, kokia tik ir gali būti duota žmonių bendruomenei. Su bendruomene, savo kalba žmogus šimteriopai stipresnis pasaulyje.

Ką tik, minėdami Lietuvos šimtmetį, labai didžiavomės, kad 1918 metais atsirado Lietuva. Nes buvo daugiau negu 50 nuošimčių lietuvių, kurie norėjo jos – amžinybės. Tas ilgesys buvo labai gyvas, ir mūsų pirmeiviai žinojo, kad jų gyvenimas yra daugiau negu vien asmeninė egzistencija. Valstybė garantavo žmogaus amžinybę, o bendrumas kūrė valstybę.

Taigi, kas sako, kad žmogus gali gyventi be vilties ir meilės?

Arvydas Juozaitis

Rekomenduojami video