Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Lietuviškų cepelinų skrydis į dugną

Nevalgė iš paikumo, gal dėl sveikatos ar intuityviai jusdami konfliktą su Vyriausiąja tarnybinės etikos komisija. Sako, nevalgė ir kiti.

Nežinia, kaip ten buvo iš tikrųjų,  bet gerieji, tarptautiniam stalui pristatyti mūsų cepelinai, tokios gėdos dar nematė. Per  politines vakarienes kviestiniai svečiai paprastai kremta, kas ant stalo padėta net ir tada, jeigu dėl neįprastumo kąsnis burnoje stringa. To reikalauja etiketas. O čia – nacionalinis pasididžiavimas, kurio baidosi ir savi, ir kviesti.  Tai jau net ne gėda, tai – tikrų tikriausias cepelinų nuopuolis, skrydis į dugną, ištaškant kiaulės spirgų taukus į dumblą.

Kalbėkite, ministre, kalbėkite daugiau. Latviai, priversti broliškai kartu su mumis skaičiuoti kąsnius ir interesus, žagsi. Rusų internautai dar nepaleido lietuvių ir latvių vėliavomis dabintų cepelinų virtualiam gyvenimui, bet tai – vien laiko reikalas. Tik nesustokite. Svarbiausia, prieš pradėdama, negalvokite. Problemų nebeturėsite – jokia delegacija prie stalo nebesės.

Jeigu artėjant Kalėdoms kas sugalvos paskelbti labiausiai valstybę apdergusiųjų konkursą, cepelinų, kurių niekas nenorėjo valgyti, balius garantuotai gaus vertą nominaciją.

Pirmos vietos gal ir neužims. Mat paskutiniai kadencijos metai kupini išskirtinių mūsų šalį garsinančių įvykių.

Lietuvos kariuomenę kaip tik šiomis dienomis purtantis auksinių samčių skandalas gali nurungti. Iš tiesų, būtų to vertas bent dėl vienos priežasties. Dėl netikėtumo efekto. Turbūt sutiksite: politikų keisti ar įtartini susitikimai ir susitarimai tam tikra prasme atitinka mūsų lūkesčius. Mes tarsi numanome, kad taip buvo, yra ir vėl gali atsitikti, nes galios lauke veikia dėsniai, kurių traukai nėra taip lengva atsispirti. Sidabrinių kirvukų, gulbių pūko antklodžių ar Europos Sąjungos fondų medžiotojai šią taisyklę patvirtina nuolat ir nuosekliai.

Šaukštu nukauta kariuomenė – to tikrai nelaukėme. Joks rusas taip vienu smūgiu nepadarytų. Geriau nei mūsiškiai negali niekas.

Šios dvi iš pažiūros visai skirtingos dramos yra artimos savo esme – abi jas sujungia pilvas. Cepelinai už nežinomą, greičiausiai specialiai kuklią kainą su nežinomais mokėtojais ir kariuomenės peiliai, šakutės, kirvukai už  gerai žinomą auksinę kainą su aiškiu mokėtoju. Jo vardą galite pamatyti savo pase. Negalioja tik kontrabandininkams.

Jeigu besibaigiant metams tektų rinkti geriausiai vidaus politiką apibūdinančius žodžius, vertėtų balsuoti už žodį „semti“ ir žodį „kiauras“.

Taip semti, kaip buvo pasemta iš mūsų karinio biudžeto, reikia neeilinės narsos. Taip nuosekliai barstyti, kas pasemta, nepavyktų be gerai suderintų instrumentų ir institucinės klano darnos.

Todėl ir metų pabaigos, ir kadencijos simboliu taps, tiksliau jau yra, kiaurasamtis. Suprantama, auksinis. Cepelinas per jį nepraslystų, bet jo gi niekas ir nevalgo.

Jau kuris laikas pripažįstama, jog Lietuva skilo, grubiai tariant, į dvi dalis. Vienoje pusėje – „runkeliai“. Esą nelabai ką suvokiantys apie dabartinės tikrovės ypatumus, negerai balsuojantys, negebėję prisitaikyti. Kitoje – sugebėję ir suprantantys.

„Runkeliai“ surado išeitį iš užburto skurdo rato Vakarų Europos laukuose, gatvėse, gamyklose, parvažiavę  gali išdidžiai prasegti piniginę, iš kurios maitinasi ir čia užsibuvusi vyresnioji jų karta. Ir jau vien todėl šis suskirstymas atrodo morališkai atgyvenęs.

Dviejų Lietuvų takoskyra įgauna kitą parametrą. Vienoje pusėje – auksinio samčio stabmeldžiai, auksinių tualetų statytojai, auksinių kruopų ir miltų pardavėjai. Sovietinės nomenklatūrinės tradicijos tęsėjai, pagal kurią tiesiog privalu formuoti valstybėje specialius „gerųjų“ piliečių-draugų būrius, kurie dalijasi „zadanijomis“ ir labai stengiasi, kad valstybė tinkamai jiems tarnautų.

Kitiems labiau patinka „Laisvės piknikas“. Jie renkasi Molėtuose ir eina mūsų Žydų mirties keliu. Jie susitinka miesteliuose, mokyklose, bibliotekose ir kalba. Kalba ne todėl, kad artėja rinkimai ir reikia balsų.

Jie pakeliui į kitokią valstybę, bet dar neatėjo, nes jos dar nėra. Joje kol kas dar nerši auksinio samčio brolija. „Zadanijos“. „Švogerizmas“.

Kol kas. Nes negali taip būti. Nykus intelektas, lyg iš ano pasaulio, negali amžinai diktuoti kitokiai valstybei jau užaugusiems piliečiams.

R. Sotvarė – Šemetienė

Rekomenduojami video