Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Lietuviškoji Pergalės diena

Situacija, kurią perpasakosiu, vyko vienoje Anglijos psichiatrinėje ligoninėje prieš gerą dvidešimtmetį.

Priklausau tai kartai, kurie 1991 metų žiemą dar nebuvo gimę. Tad, savaime suprantama, autentiškų prisiminimų apie šią dieną neturiu.

Bet apie ją sužinojau labai anksti. Labai gerai pamenu vaikiško laikraštuko „Kregždutė“ numerius, kurie kiekvienais metais apie Laisvės gynėjų dieną rašydavo. Tradiciškai tuomet laikraštuko dizaine vyraudavo violetinė spalva, būdavo daug laiškų ir vaikų piešinių šia proga.

Pats su piešimu nedraugauju, o laiškų irgi nerašydavau, nors apie Sausio 13-ąją išgirdau labai anksti. Bene stipriausiai įsiminę yra močiutės sesers, kuri mane iki mokyklos prižiūrėdavo namuose, pasakojimai. Ne viską suprasdavau teisingai, nes iki šiol pamenu, kai vienu metu buvau šventai įsitikinęs, kad šią tragišką dieną Lietuvą puolė... vokiečiai! Ir mano Mamytei sunkiai sekėsi mane įtikinti, kad mano istorijos versija yra kiek klaidinga.

Mokyklos laikais Sausio 13-oji įgavo misticizmo. Puikiai prisimenu pradines klases, kai šaltais ir tamsiais Sausio 13-osios rytais mano mokytoja pasakodavo apie šią dieną. Gaila, prisimenu tik patį faktą, kad tai būdavo kažkas įspūdingai įtraukiančio. Ir dabar, jeigu kas nors paklaustų, kas labiausiai įsiminė iš pradinių klasių, vienas iš tų dalykų ir būdavo tamsūs Sausio 13-osios rytai. Nors pasakojimų turinio nepamenu.

Vėlesnėse klasėse, aišku, Sausio 13-oji taip pat būdavo minima. Pamenu, jog tikrai laisvai privaloma tvarka turėdavome dalyvauti minėjimuose. Tai, aišku, nėra blogai, bet tuo metu, nors save tikrai laikiau pilietišku ir patriotišku, minėjimais nesižavėjau.

Bet labai puikiai prisimenu, kai lietuvių kalbos mokytoja, kuri per sausio įvykius buvo studentė, pasakojo savo atsiminimus iš to laikmečio. Nes tai buvo (ir yra) vienas iš nedaugelio žmonių, kurie man yra pasakoję, kaip jautėsi dalyvaudami tuose įvykiuose ne per atstumą, stebėdami šią dramą TV ekranuose, bet būdami sostinėje, įvykių epicentre.

Nežinau kodėl, bet iš tikrųjų Sausio 13-ajai veikiausiai neskiriame tiek dėmesio, kiek turėtume skirti. Aišku, interneto portalai, televizijos, visuomeninės organizacijos šia proga sujuda ir pasiūlo visiems prisiminti mūsų tautos kovos dėl laisvės kertinį epizodą. Tačiau ne tiek ir daug girdime pasakojimų tų, kurie ten buvo. Nekalbu tik apie parlamento narius, politikus. Juk tai buvo pirmiausiai eilinių žmonių auka ir eilinių žmonių pergalė.

Net ir tie patys kovo 11-osios akto signatarai, po truputį traukia posėdžiauti į dangiškąją Seimo salę. Su kiekvienais metais mažėja tų, kurie gali iš pirmų lūpų papasakoti apie tai, ką jautė, ką išgyveno, kaip viskas atrodė...

Apskritai, Sausio 13-oji pas mus turi miglotą statusą. Tai lyg ir nėra šventė. Nes jeigu būtų šventė, mes turbūt nedirbtume, nesimokytume, nelaikytume egzaminų (ką man šiemet Sausio 13-ąją teks daryti). Galiausiai, pats turiu pripažinti, kad negalėčiau išvardyti visų žuvusiųjų vardų. Jų vardu pavadintos gatvės, artimieji kartą per metus sudomina žiniasklaidą. Kai buvau mažas, buvo galima kalbėti nebent apie Loretos Asanavičiūtės kultą. Į „Kregždutę“ vaikai siųsdavo jai dedikuotos eilėraščius, bent jau man susidaro toks vaizdas, jog ji tuomet buvo paversta centrine įvykio figūra.

Dabar apskritai vargu ar galima kalbėti apie tikrą dėmesį didvyriams. Atminimo įamžinimas, kad ir apie ką kalbėtume, kuo toliau, tuo labiau tampa kontroversišku klausimu. Dėl to, ar reikia paminklų, kur, kokio dydžio, kokios koncepcijos... Ir tose begalinėse diskusijose pranyksta pagarba tiems, kuriuos norime įamžinti.

Tas pat buvo ir su garsiąja neužmirštuole, kurią kai kas bandė sieti su masonais. Ir tame neužmirštuolės mūšyje su raudonąja aguona ar kuria nors kita gėle mūsų tautos pergalė virto techniniu klausimu.

Galbūt situacija yra tokia, kokia yra, kadangi vargu ar mes Sausio 13-ąją laikome tuo, kuo galėtume laikyti. Pergalės diena. Taikos prieš karą. Laisvės prieš smurtą. Gėrio prieš blogį. Tai mūsų alternatyva militaristinei gegužės 9-ajai. Mūsų taikios revoliucijos triumfo akimirka, kuri, deja, buvo iškovota tik praliejus kraują.

Aišku, triukšmingas pergalės šventimas šioje vietoje būtų nesusipratimas. Nes mūsų pergalė kainavo žmonių gyvybes. Tad tokią dieną norėtųsi jiems padėkoti.

Matas Baltrukevičius

Rekomenduojami video