Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinių santykių svarba yra neginčijama, tačiau dažnai eskaluojamos asmenvardžių rašybos problemos užgožia tuos projektus, kuriuos sėkmingai vykdo abi kaimyninės šalys. Lietuvą ir Lenkiją sieja turtinga, bet kartu dramatiška istorinė patirtis. Ji svarbi ir dabar, svarstant įvairius dvišalių santykių klausimus.

Tebesitęsiant kompromiso paieškoms, dabartiniai dvišalių santykių nesklandumai žiniasklaidoje neretai yra lyginami su konfliktiškais Lietuvos ir Lenkijos santykiais tarpukariu, kai ilgametis konfliktas su kaimyne šalimi komplikavo Lietuvos tarptautinę padėtį. Vilniaus užgrobimas turėjo didelės reikšmės formuojant modernią Lietuvos tautinę tapatybę. Byrant Sovietų Sąjungai ir socialistiniam lageriui Rytų Europoje, Lietuvai ir Lenkijai užmezgant tarpvalstybinius ryšius taip pat neišvengta trinties. Varšuvai rūpestį kėlė lenkų tautinės mažumos padėtis, o Lietuvos viešojoje erdvėje akcentuota „istorinių klausimų“ svarba. Nors kilo nesklandumų ir problemų, kol buvo žengtas pirmas žingsnis gerinant Lietuvos ir Lenkijos santykius (1994 m. pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis), Lietuvą skatino jos užsibrėžtas strateginis užsienio politikos tikslas – įsijungti į Europos ir transatlantines politines struktūras. Pasirašius 1994 m. sutartį, atsivėrė iki tol nelabai parankiu atrodęs kelias į Europą per Lenkiją. Pasiekus tikslus, Lenkiją imta vadinti strateginiu partneriu Lietuvos kelyje į NATO ir ES tiek užsienio politikos dokumentuose, tiek ir viešojoje erdvėje.

Šiais metais švenčiamas 25 metų jubiliejus, kai daugelis užsienio valstybių atnaujino diplomatinius santykius su Lietuva. Greičiausiai šešėlyje neliks ir Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinių santykių jubiliejus. Jei kas ir galėtų švęsti, tai verslininkai, prekybininkai, mokslo ir meno atstovai; iš tiesų – per pastaruosius metus buvo įgyvendintas ne vienas sėkmingas verslo projektas, sukurta bendrų Lietuvos ir Lenkijos įmonių, turistų srautai abiem kryptimis nuolat didėja. Įdomu, kad labai glaudžiai bendradarbiauja abiejų šalių istorikai (Lietuvos istorijos institute Vilniuje ar Lenkijos istorijos institute Varšuvoje reguliariai rengiami bendri seminarai ar knygų pristatymai).

Deja, bet politinėje padangėje pasiekimai yra kur kas kuklesni. Nepasitvirtino praėjusių metų vasaros ir rudens optimistinės prognozės, kad Lenkijoje atėjus į valdžią konservatoriams bus formuojama Lietuvos atžvilgiu palankesnė politika. Nevyksta prezidentų, premjerų, užsienio reikalų ministrų vizitai. Prieš kelerius metus savo darbą sustabdė abiejų šalių prezidentų konsultacinis komitetas, Lenkijos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Seimo parlamentinė asamblėja bei abiejų šalių vyriausybių bendradarbiavimo taryba. Valstybinės įmonės „PKN Orlen“ ir „Lietuvos geležinkeliai“ santykius aiškinasi įvairaus lygio teismuose. Joks bendradarbiavimas nevyksta ir viešojoje erdvėje, nors abiejose šalyse ant ausų mina stipri „didžiosios kaimynės” propaganda.

Aišku, iš karto derėtų apsibrėžti, kas yra geri šalių santykiai. Mano nuomone, tarpvalstybinius santykius gerais galima laikyti tuomet, kai Lietuva su Lenkija sprendžia energetinio saugumo problemas, turi bendrą gynybos planą, kai drauge priima sprendimus dėl „Rail Baltica“ projektui kylančių iššūkių. Jau keletą metų sakome, kad vyksta dideli nesutarimai tarp šalių, bet šie projektai per tą laiką ėmė judėti pirmyn. Šalių politiniai lyderiai vis garsiau kalba apie ypatingą Lietuvos ir Lenkijos vietą Europos saugumo architektūroje, lyderiaujantį vaidmenį regione.

Būtina pastebėti ir tai, kad „Teisės ir teisingumo“ užsienio politikos vizija yra kur kas artimesnė Lietuvai negu buvusios valdančiosios partijos „Piliečių platforma“ – griežtesnė pozicija Rusijos atžvilgiu, daugiau JAV ir NATO Europoje, Vidurio ir Rytų Europos valstybių karinio, energetinio, politinio ir kitokio bendradarbiavimo stiprinimas atitinka ir Lietuvos interesus. Sėkmingas NATO viršūnių susitikimas Varšuvoje, glaudūs santykiai su Davidu Cameronu, vėliau su Theresa May, prezidento Andrzejaus Dudos ir premjerės Beatos Szydło apsilankymai Berlyne bei Paryžiuje rodo, kad Lenkija pasirinko veikti aukščiausiu lygiu. Pastaruoju metu atgijo ir suintensyvėjo Višegrado grupės veikla. Netrūksta draugiškų gestų ne tik Skandinavijos, bet ir Baltijos šalių atžvilgiu, nors tai liečia tik Estiją ir Latviją.

Dėl Lietuvos tarp Lenkijos konservatorių nėra didelio sutarimo – partijoje susikūrė dvi stovyklos: vieni, sako, kad stiprinant saugumą reikia vystyti bendradarbiavimą be jokių kliūčių, nes kiekvienas sąjungininkas kaimynystėje yra svarbus ir būtinas, o antroji grupė teigia, kad Lietuvos lenkų interesai negali būti paaukoti dėl geresnių dvišalių santykių. Pastarieji dominuoja tarp Lenkijos užsienio politikos formuotojų, tačiau, laikantis tokios mąstysenos, šalies užsienio politika tampa Lietuvos lenkų mažumos Lietuvoje įkaite.

Negalima nepastebėti prezidentės Dalios Grybauskaitės nuostatų. Įpusėjus Bronisławo Komorowskio kadencijai, buvo sustabdyti simboliniai abiejų šalių vadovų oficialūs vizitai per abiejų šalių Nepriklausomybių dienų minėjimus vasario 16 d. ir lapkričio 11 d. Prezidentė Dalia Grybauskaitė akcentavo, kad kartais dvišaliuose santykiuose yra būtinas atšalimas. Lieka neaišku, ar šis atšalimas yra taikomas ir prezidento Andrzejaus Dudos atžvilgiu.

Susikūrusiu politiniu vakuumu naudojasi Valdemaras Tomaševskis. Parlamento rinkimuose Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) dalyvavo pasikvietusi į kandidatų sąrašą kai kuriuos kontroversiškus Lietuvos rusų aljanso veikėjus. Todėl reiktų labiau stengtis, kad Lietuvos lenkų bendruomenė reikštų savo nuomonę, labiau dalyvautų šalies politiniame gyvenime ir įrodytų, kad Lietuvos lenkų interesai nėra atstovaujami vien tik V. Tomaševskio. Jie gali ir turi pasiūlyti alternatyvą, kuri būtų paremta Lietuvos lenko tapatybe, o ne siūloma LLRA-KŠS lyderio, neturinčia nieko bendro nei su kilniomis Lenkijos „Solidarumo“, nei giliomis valstybingumo tradicijomis.

Taigi, šiais metais švenčiant Lietuvos ir Lenkijos santykių 25-metį, politikams ir šalių diplomatams lieka daug atvirų klausimų. Kokie bus tolesni Lenkijos ir Lietuvos santykiai? Kas šių šalių dvišalių šių valstybių santykių laukia ateityje? Ar ateis atšilimas, dar didesnis atšalimas, ar ir toliau tvyros sąstingis? Ar pagaliau suprasime, kokie svarbūs yra šių šalių santykiai Europos ateičiai, ir ar bandysime pasimokyti iš klaidų, kol mums to nepriminė priešiškai nusiteikusios jėgos? Norint, jog problemos netaptų dar gilesnės, būtina siekti, kad santykiai grįžtų į geros ir patikimos kaimynystės plotmę. Reikia skirti daugiau dėmesio tarpusavio komunikacijai, pagaliau susitaikyti su bendra, kad ir skaudžia, praeitimi, toliau bendradarbiauti ES, NATO ir kitose organizacijose, kalbėti vienu balsu, galiausiai dalintis savo gerosiomis praktikomis, aktyviau dalyvauti bendruose projektuose. Tad pabandykime sustiprėti kartu!