„Net ir liberalai gali būti netolerantiški“, – neseniai leidinyje „New York Times“ pripažino dukart Pulitzerio premiją laimėjęs amerikietis žurnalistas Nicholas Kristofas, pasižymėjęs akis atveriančiais komentarais apie žmogaus teisių pažeidimus ir socialinį neteisingumą, ypač Afrikoje ir Viduriniuose bei dar tolimesniuose Rytuose. 

Iš karto pažymėsime, kad Amerikoje žodis „liberalai“ turi kitokią reikšmę nei Rytų ar ir Vakarų Europoje, kur liberalai laikomi dešiniaisiais, juos sudėtinga atskirti nuo konservatorių ir jiems pagrindinė vertybė yra individuali laisvė.

O Amerikoje liberalai yra nuosaikūs kairieji, kuriems svarbiausia siekti visų socialinės gerovės ir mažinti socialinę bei ekonominę nelygybę. Jie save vadina ne tik liberalais, bet ir pažangiaisiais, tad jų vardu Nicolas Kristofas ir teigia štai ką:

„Mes, pažangieji, guldome galvą už įvairumą – mes sėdame aplink stalą su moterimis, juodaodžiais, ispanakalbiais, gėjais, musulmonais – bet, žinoma, tik tol, kol jie ne konservatoriai.

Universitetai sudaro pažangių vertybių pamatą, tačiau viena įvairovė, kurios universitetai nevertina, yra ideologinė, religinė.

Mes priimame žmones, kurie fiziškai į mus nepanašūs, tačiau mąsto taip, kaip mes.

Na, gal čia pasakyta truputį per stipriai. Tačiau vis dėlto, pasižiūrėkime į sociologą George`ą Yancey, kuris ir juodaodis, ir evangelikas.“

„Už akademijos sienų turėjau daugiau problemų kaip juodaodis, – sakė G. Yancey N. Kristofui, – bet pačioje akademijoje turiu nepalyginamai daugiau problemų kaip krikščionis.“

Pats N. Kristofas toliau rašo taip: „Neseniai „Facebooke“ atvirai paklausiau, ar universitetai blogio ženklu pažymi konservatorius ir tuo pakerta intelektualinę įvairovę.

Pykčio pilna reakcija iš mano liberaliųjų bendrakeleivių tik patvirtino mano hipotezę.“

„Didelę „konservatyvios“ pasaulėžiūros dalį sudaro idėjos, apie kurias jau žinome, kad jos empiriškai klaidingos“, – rašė Carmi.

„Tiesa turi tendenciją būti liberali“, – teigė Michelle.

„Kodėl sustoti čia?“ – paklausė Stevenas.

„Kodėl profesorių rato nepaįvairinti pasamdant dėstytojais idiotus?“

Reaguodamas į tokius pokalbius, N. Kristofas teigia, kad jie pirmiausia išryškina liberalų aroganciją – jų peršamą nuostatą, jog konservatoriai nieko doro į diskusiją atnešti negali.

„Mano draugai „Facebooke“ neslepia neįtikėtinai didelės savo užuojautos karo aukoms Pietų Sudane, prekiautojų žmonėmis skriaudžiamiems vaikams, net kankinamoms vištoms, tačiau neliudija jokios atjautos diskriminaciją patiriantiems konservatyvių pažiūrų mokslininkams.

Esmė čia ne tik teisingumas (nešališkumas) konservatorių ir evangelikų atžvilgiu, ne tik klausimas, ar pažangieji liks ištikimi savo deklaruojamoms vertybėms, ne tik iš įvairialypiškumo kylanti nauda. Esmė čia – paties švietimo kokybė.

Kai diskusijose per mažai vietos skiriama kitoms perspektyvoms, kai tam tikri mąstytojai ignoruojami ar apie juos net neužsimenama, tuomet paskaitų auditorijos tampa ne naujų idėjų platformomis, o tik aidų kameromis – šiuo atveju mes pralaimime visi.

Keturios studijos parodė, kad tarp humanitarinių mokslų profesorių Amerikoje tik 6–11 procentų yra respublikonai, o tarp socialinių mokslininkų – vos 7–9“, – rašo N. Kristofas.

Nuo savęs priminsime, jog Amerikoje konservatoriai dažniausiai balsuoja už respublikonus, o liberalai (amerikietiškai galvojant – kairiau nusiteikusieji) – už demokratus.

Toliau N. Kristofas aiškina, kad „konservatorių galima pastebėti gamtos mokslų ir ekonomikos fakultetuose, tačiau tai beveik nykstanti rūšis tokiose srityse kaip antropologija, sociologija, istorija, literatūra.

Pagal vieną studiją, vos du procentai anglistų pritaria konservatoriams, nors gana didelis jų procentas laiko save nepriklausomais.

Tam kontrastą sudaro 18 procentų socialinių mokslų profesorių, kurie sakosi esą marksistai. Kai kuriose mokslo disciplinose lengviau rasti marksistą negu respublikoną.

N. Kristofas pacituoja keletą studijų, rodančių, kad ir renkantis universiteto darbuotojus linkstama taikyti diskriminaciją prieš konservatyvesnius kandidatus.

Iš dviejų visais kitais atžvilgiais lygiai vertų kandidatų mieliau renkamasi tą, kuris ne respublikonas ir tuo labiau ne evangelikas krikščionis.

„Aišku, kad universitetų miesteliuose reiškiasi nusistatymas prieš evangelikus“, – teigia juodaodis evangelikas Jonathanas Waltonas, Harvardo universiteto krikščioniškosios moralės profesorius ir priduria, jog žodžiai, kuriais apibūdinami evangelikai, jam primena tuos, kuriais būdavo apibūdinami juodaodžiai – tai politiškai neišmanantys, neišsilavinę, pikti, pagiežingi, emocionalūs vargšai.“

„Būti evangeliku, arba kaip kai kas sako – krikščioniu fundamentalistu, dabar yra panašu į buvimą gėjumi Misisipėje 1950-aisiais“, – teigia vienas konservatyvus profesorius.

Suprask, kol dar nesi savo profesijoje stipriai įsitvirtinęs ir pasiekęs statuso, kad tavęs jau nebegali išmesti iš darbo, tol, kaip anksčiau turėjai slėpti savo homoseksualumą, tai dabar turi neskelbti to, kad esi krikščionis evangelikas.

„O liberalų šnekos, jog protingų konservatorių ar evangelikų tiesiog nėra – stačiai nesąmonė. Štai Richardas Posneris yra daugiau mažiau konservatyvus teisininkas ir visų laikų pats dažniausiai cituojamas jurisprudencijos ekspertas.

Juodaodė respublikonė Condoleezza Rice dėl savo patirties ir intelekto papuoštų bet kurį politinių mokslų fakultetą. Francis Collinsas yra evangelikas krikščionis, garsus genetikas, vadovavęs Žmogaus genomo projektui ir Amerikos nacionaliniams sveikatos institutams.

Na, o jeigu sakysite, kad konservatorius dar galima kaip nors pakęsti, tačiau Evangelija tikinčius ir garsiai ją skelbiančius krikščionis – tai jau ne, tai ką, nejaugi būtumėte diskriminavę kunigą Martiną Liuterį Kingą?“ – klausia savo pažangių draugų „New York Times“ apžvalgininkas Nicholas Kristofas.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

M. Drunga