LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Švento Pranciškaus diena. Truputį palijo, žemė šiek tiek atmirko, todėl raunu dygų šunobelės krūmą. Sodinsiu čia jauną vyšnią, kuri ir žydės gražiau, ir saldžias uogas sunokins – ir žmonėms, ir paukščiams. Dygių ir išsiplėtusių krūmų rovimo metodika seniai žinoma: reikia pasigaląsti kastuvą, surasti dvi didokas dalbas ir neploną virvę.
Virve apjuosiu krūmą, stipriai suveržiu, kad dygios šakos netrukdytų eiti su kastuvu aplinkui, atkertant storiausias šonines ir inkarines šaknis, o tada jau žinau, kad dalbomis išversiu nesunkiai. Bet šį kartą man sutrukdo nenumatyta aplinkybė: kastuvas atsitrenkia į kažkokius keistus kliuvinius, net suspyruokliuoja, tarsi ten būtų kokiõs gumõs. Susivokiu greitai – niekas kitas čia negali būti, tik apynių šaknys. Nedaug yra tokių augalų, kuriuos persodinti ypač sunku todėl, kad jų šaknys ypatingos. Labai sunku atkirsti seno smidro šaknis, tokios pat kietos yra saldžialapių kulkšnių, mėlynžiedžių liucernų liemeninės šaknys. Dabar gi teks paprakaituoti prie apynio šaknų...
Šunobelė vis dėlto iššoka su žemių tumulu gana greitai – dalba yra pats paprasčiausias, bet patikimas darbo įrankis. Įdomu, kad didelė dalba, jau beveik kartis, turi atskirą pavadinimą – tai legaras. Lietuvių kalbos žodynuose to žodžio nėra, bet visi, kas dar prisimena, kaip kadaise raudavo dervingus pušų kelmus, žino – svarbiausias darbo pabūklas tada buvo ne dalba, o legaras. Ir namą galima būtų pakelti su geru legaru... Dėl tos dygliuotos gudobelės tenka man dabar mintimis net į žodynus nuklysti. Ar tik nebus senų laikų polonizmas? Dabar jį reabilituoti sunku: kai prapuola senovinis daiktas, dingsta ir žodis iš šilinių dzūkų tarmės. Bet kai išrauta šunobelė jau guli šaknimis į viršų, mano akys užkliūva už čia pat išsikerojusių dygliuotų agrastų. Reikėtų ir juos versti lauk. Todėl, kad jų uogas ir lapus kasmet aptraukia balkšvi pūkai – amerikinis valktis.
Tiesa, gamtinės sodininkystės entuziastai pataria, kaip su tuo valkčiu kovoti be tos smirdinčios sintetinės chemijos, bet darbo daug, o uogos vis tiek bus rūgščios. Įdomu, kad agrastus labai supeikia mūsų estetiškasis Vydūnas. Jo manymu obuolys – labai gerai, o agrastas – blogai. Vydūnas rašo – obuolas, nes tai esanti skambesnė, senoviškesnė forma.
Ar tai tik šitokie beliko man rudens rūpesčiai? Yra, žinoma, ir kitokių darbų, bet vakar vakare netikėtai aptikau seniai gautą, kažkuriai vasarai besibaigiant man atsiųstą Romo Norkūno laišką, kuriame jis džiaugiasi ateinančiu rudeniu, ta ypatinga, gal tik šiam laikotarpiui būdinga darbų rimtimi tenai, jo gyvenamoje Musteikoje: „ ... gražiai sukraunu malkas žiemai, žinau, kad nebūtina krauti gražiai, vis tiek visas sukūrensiu iki pavasario, bet kraunu gražiai...“
Skaitau Romo laišką, ir vienas šis sakinys patvirtina tai, ką juk ir visi retkarčiais pajaučiame: jeigu tik tu pats norėsi, laisvės tau Lietuvoje bus netgi daugiau nei Amerikoje... Šitokį rudenišką sielos laisvumą dabar būtų lengva pajusti ne viename darbštuolių dzūkų kieme, nes Bobų vasara užsitęsė jau tris savaites. Taigi, viską galima suspėti pasidaryti gražiai ir ramiai.
Bet štai kokios neramios žinios ateina iš Labanoro sengirės: ten niekadėjai su geležinėmis širdimis, tie visagaliai medkirčiai, plynai kerta Labanoro regioninio parko pušynus. Šio krašto gamtos gynėjas Andrejus Gaidamavičius labai argumentuotai kaltina savo kolegas miškininkus, kurie miško kirtimo taisyklėse nepalieka jokios laisvės kūrybai. Jiems nebežinomas ne tik Dauervaldas, bet ir atvejiniai kirtimai, kai tą pačią medieną galima paimti, nesugriaunant miško ekosistemos. Labai negeras toks verslininkų užsimojimas iškirsti plynai kuo daugiau ir kuo greičiau. Ir netgi saugomose teritorijose, netgi sengirių masyvuose, kurių Lietuvoje liko labai mažai...
Štai taip ir paaiškėja, kad Miškų įstatymas yra ydingas, kad metinės kirtimų normos koreliacija su medienos prieaugiu yra tiktai graži teorija. Todėl, kad metinio medienos prieaugio skaičiavimas yra paika abstrakcija, primenanti liūdnai pagarsėjusį medžiotojų, miškininkų, gamtininkų ir ūkininkų ginčą, vis bandant suskaičiuoti vilkus.
Vieni suskaičiuoja šimtą vilkų mūsų giriose, kiti – penkis šimtus, tada mėginama kažkaip susitarti, kitaip sakant, aiškiai metamasi į voliuntarizmą, kai net ir kokiõs nors partijos nuomonė gali pasidaryti „objektyvi“... Aš kasdien turiu progų praeiti pro miško plotus, kur jokio medienos prieaugio nėra. Jo ir negali būti, kai išretėjęs, vėtrų išvartytas privataus miško eglynas iškertamas plynai, kai tokia biržė per kelias dienas padaroma visiškai lygi ir iš tikrųjų lieka plyna lyg futbolo aikštė, nes bet koks trakas ir perspektyvus pomiškis tuoj pat sudrožiamas, sumalamas, o „čipsai“ išvežami tolimiems vartotojams. Ir kai į tokią plynę pasodinamos pušelės (į turtingą buvusios eglės augavietę sodinamos pušelės!?.), tai jos kitais metais bematant prapuola, nes stebėtinai greit pakyla ir saulę joms užstoja labai vešlios lazdynų, šeivamedžių, berželių atžalos.
Kokį medienos prieaugį tada gali parodyti miško taksatoriai, vertinantys ir privačius, ir valstybinius miškus? Liaunus berželius iki žemės nulenkia šlapdriba, jie nebeatsitiesia, o šviesą tuoj pat atima šlapdribos nebijantys lazdynų ir šeivamedžių krūmai. Įtariu, kad tokioje konkrečioje biržėje medienos prieaugį vis dar „rodo“ tos prapuolusios pušelės... Įtariu taip pat, kad į tą patį teorinį medienos prieaugį įtraukiami invaziniai uosialapiai klevai, be saiko plintantys prie didžiųjų upių, o be to įskaičiuojami ir baisieji Bankso pušynai, netinkantys net kurui. Bankso pušį miškininkai kadaise sodino kaip pionierinę rūšį, nes reikėjo sustabdyti vėjo pustomus atvirus smėlynus. O po kiek laiko banksynus reikėjo iškirsti ir sodinti paprastąją pušį, bet miškininkai „pamiršo“ tai padaryti, matyt, todėl, kad miškingumą labiausiai padidino žemės ūkiui netinkamų plotų apsodinimas. Klaidų padaryta daug, tik nepamatysi jų ministerijos ataskaitose.
Ne tiktai labai aktualus Andrejaus Gaidamavičiaus ir Augusto Uktverio pokalbis „Žaliajame pasaulyje“, kurį perskaičiau 2018 m. rugsėjo 27 d. numeryje, dabar tarsi išjudina mane iš tylios rudeniškų darbų eigos. Labiau suraukti seną kaktą priverčia dar gerokai prieš tai išgirstas Aplinkos ministro kalbos niuansas, kai susirūpinusį Lietuvos sengirių likimu Andrejų Gaidamavičių ministras pavadino ponu. Tai nugirdau rugsėjo 20 dieną „Ryto garsų“ laidos per LRT radiją metu. Gal tai tebuvo įprastas ministro Kęstučio Navicko kreipinys į pašnekovą, bet jei tas žodis buvo pabrėžtinai mestelėtas, tai kažkas jau negerai Aplinkos ministerijoje, kažkoks valdininkiškas ponavimasis ir atsiribojimas nuo tikrų gamtos godotojų. Nereikėtų pravardžiuoti ponais nei Andrejaus iš Labanoro, nei Felikso iš Vilniaus, nei Romo iš Musteikos, nei Juozo iš Kazlų Rūdos.
Žymiai arčiau ponų visi tie aršūs miškų kirtėjai, kurie siaubia Lietuvos sengires, lyg netyčia sugretindami kelias plynas biržes, o paskui net Miškų įstatyme susirasdami eilutes, tarsi specialiai tam ir parašytas, plynus kirtimus pateisinančias. Štai tada norom ar nenorom jau ir prisimeni, ką prieš daugelį metų atvirai prisipažino toks ponas Fordas, kai buvo paklaustas, kodėl be paliovos didina savo įmonių tinklą: „Todėl, kad aš negaliu sustoti“. Tas negalėjimas sustoti, matyt, yra ne tiktai ekonomikos dėsningumas, bet ir milijardierių merkantilistinė pasaulėjauta: kai dideli pinigai daro dar didesnius pinigus, o verslas pradeda valdyti politikus – sustoti neįmanoma... Labai abejotina ir mūsiškės ministerijos nuostata apie brandžių pušynų biologinės įvairovės skurdumą. Argi neaišku, kad šiuo atveju svarbiau ne rūšių skaičius, o tos ypatingos paukščių, vabzdžių, grybų rūšys, kurios niekur kitur ir negyvena, tiktai brandžiuose pušynuose, tiktai sengirėse. Nepriklausomai nuo to, ar toje sengirėje yra trakas bei pomiškis, ar nėra.
Spalio 12-oji
Į visus metų laikus reikia žiūrėti pagarbiai. Jei sutinkame, kad esame šiauriečiai, tai ir žiemos laukime be stresų. Visada pasitaiko pastebėti kokią komerciškai sublizgančią šlykštynę ar prie kaimo parduotuvės susidurti su besivaipančiu iš troškulio kikimoru, kasdien praktikuojančiu akivaizdžią savigriovą, bet metų laikai čia dažniausiai niekuo dėti. Kaimas ir miestas šiuo požiūriu skiriasi ne taip ryškiai, kaip atrodo. Kai miestietis švaruolis ima aiškinti, kad viensėdžio tupikas bjauriai smirdi, aš jam patariu Vilniuje pakvėpuoti prie tos kloakos, kur miestiečių fekalijos iš švarių glazūruotų tualetų „avariniu būdu“ žliaugia tiesiai į Nerį. Per vienerius metus kartais ištinka net dvi tokios didelės avarijos. O kiek paslėptų kloakų, kur smirdalai iš lėto visą laiką teka ir teka? Druskininkai irgi jau didmiestis, tad ir čia jau būdingas toks pats kai kurių reiškinių anonimiškumas kaip ir Vilniuje... Net iki pačios Ratnyčėlės srovės atvesti metaliniai vamzdžiai, kuriais kažkokios įtartinos sutros be paliovos srūva į upelį – tai galima pamatyti rudenį, kai krūmai numeta lapus ir subliūkšta kranto žolės.
Kaimas gi nieko panašiai užslaptinti negali – ką bepadarytum, kaimynai pamatys. Gal netiesioginiai įkalčiai, bet vis tiek liks. Užkask nugaišusį benamį šunį po obelim, ir smalsi akis pastebės, kad tavo tas vaismedis įtartinai suvešėjęs. Štai vakar teko užkasti net du lavonėlius – vištos ir manguto. Naktį kiemsargis Gauronas iš kažkur atvilko tvirtai užrištą „Maksimos“ maišelį su negyva višta, o dieną Sode prie Krūčiaus stebėtinai paūmėjęs musių zyzimas man parodė, kur guli kritęs mangutas. Tas pats jaunas žvėrelis, kurį prieš dvi dienas iš nurudusių paparčių sąžalyno pakėlė du neprastai išauklėti šunys – tarnybinis koli ir mažas urvinis medžioklėlis, šiek tiek panašus į taksą. Pažadino jie tą sužeistą ar susižeidusį mangutą, išvarė iš guolio, norėjo griebti kuo rimčiau, bet abu pakluso šeimininkų komandoms ir bemat nuščiuvo... Nesivijo to sprunkančio nelaimingojo. Sakytum, ir nebuvo didelės tragedijos.
Gamtoje būna visaip. Svarbu, kad žuvusį užkastum teisingai. Galima palikti ir šalikelėje arba pakabinti ant medžio šakos – krankliai greitai pamatys, kas ir kur jiems padėta. Kartais taip ir darydavo tvarkingas girtuoklėlis Kosulionis, pamiršęs iš kur gavo ir kur nešasi nebaigtą nupešti leisgyvę vištą. Jis ne kartą postringavo, aukštai iškėlęs pamėlynavusį pirštą, kad kaimo organika neturi patekti į autobuso stotelės šiukšliadėžę, o paskui į sąvartyną, geriau, kai patenka į tą amžiną visaryjančios Gamtos ratą. Žinoma, jei įtarsi, kad lapė buvo pasiutusi, tada jau būtina įpakuoti ją su visa uodega į gedulinį juodo plastiko maišą ir pranešti Vilkiautinio veterinarui.
Kiekvieną rytą didžioji zylė pakalena į lango rėmą, tarsi perspėdama apie artėjančius šalčius, bet vis dėlto apsirinka. Prietarai prietarais, o lauke dar taip šilta, kad net rugiagėlės žydi... Gražiai atrodo ir ryškiai geltoni juodųjų tūbių žiedynai pamiškėse. Jau paaiškėjo, kad šiemet didelis topinambų derlius. Šis kantrus, į bulvę ir į saulėgrąžą panašus augalas nebijo nei pavasario šalnų, nei vasaros sausrų ir gero dirvožemio nereikalauja, o derlius tiesiogiai priklauso nuo vietinių šernų maršrutų. Topinambus, beje, irgi reikia susinešti į rūsį ir apkasti smėliu, tai žiemą bus patogiau paimti negu iš sušalusio daržo. Geras ir ropių derlius. Svarbu, žinoma, ne ropės didumas, o skonis ir aromatas.
Auginau aš jas šiemet ypatingai – specialiai imituodamas labai seną lydiminės žemdirbystės patirtį, kai ir rugius, ir visokias valgomas šaknis, kol dar bulvių nebuvo, sėdavo tiktai į miško gaisravietę. Yra sunkiai paaiškinamas skirtumas, ar dirva tręšiama pelenais iš krosnies, ar tie pelenai atsiranda tada, kai mažame plotelyje sudegini iš miško atvilktas sausas šakas. Sugrįžti į tokią tolimą daržininkystę man dabar padeda ne iliustruotos ir populiariai parašytos gamtinės žemdirbystės knygos, o prieš pusę amžiaus paskelbta profesorės Pranės Dundulienės studija „Žemdirbystė Lietuvoje. Nuo seniausių laikų iki 1917 metų“.
Kai ruduo toks ramus ir ilgas, visokie ūkiški darbai netrukdo stebėti, kaip iš lėto keičiasi gamta, kaip atsiranda naujos spalvos ir atspalviai. Gražiausiai dabar, spalio antroje pusėje, atrodo smailialapio karklo „kačiukai“! Dar maži, bet pūkuoti ir labai balti. Tas baltumas turbūt toks pat pirmapradis kaip vasario mėnėsio pabaigoje, kai šie karklai ruošiasi žydėti, tiktai tada gi akys jau būna apsipratusios prie sniego baltumo, o dabar viskas kitaip – visur vyrauja geltonos ir rusvos spalvos. Ruduo. Ir kai tamsiai rusvas karklo žiedpumpurio žvynas sprogsta, tas visiškai nelauktas „kačiuko“ baltumas tikrai pasirodo pirmapradis, kitaip nepasakysi.
Spalio 23-ioji
Gamtinės žemdirbystės plotelio šeimininkas visada turi progą nustebti. Kiekvienas eksperimentatorius tarsi ir tikisi konkretaus rezultato, bet nežino, kaip jo veiklą pakoreguos kaimynų ožka ar vėjų ganomi debesys. O tada kas nors ima ir sužaliuoja visai ne ten ir ne taip, kaip buvo laukiama... Druskininkų priemiesčio gyventojas, kaip ir aš jau pensininkas Elvydas Maknickas parodo man, kaip jo darže sudygo ir neblogai auga žalioji trąša – baltoji garstyčia. Ir klausia, kodėl šita minkšta, labai greit auganti ir viskam tinkanti žolė, žiūrėk, sudygo eilutėmis, nors sėta buvo pakrikai iš saujos.
Klausimas gana įdomus, bet neskubu spėlioti, nes mano žvilgsnis užkliūva už keisto raudonų plytų mūrelio su kaminu ir durelėmis. Kažkoks senovinio garvežio ir dar senesnio rusiško virdulio hibridas. Kiemo šeimininkas, buvęs statybininkas, greit paaiškina, kad tai lauko krosnis burokėliams virti. Kai susirenka žmonos draugės ir kaimynės, tai visą dieną verda burokėlius, konservuoja stiklainiuose ir neša į rūsį, o pats šeimininkas tą dieną, žinoma, stengiasi būti stropus kūrikas.
Taigi, ne menkniekis ta krosnis, bet reikėjo tik pamatyti, kokia čia buvo saulėgrąža užaugusi! Pusketvirto metro išsistiebusi. Prisiminęs patvirtinu, kad tą jo kiemo saulėgrąžą tikrai mačiau internete, bet ten nebuvo parašyta, kaip šeimininkas tokią rekordininkę užsiaugino, o juk svarbiausia ir yra asmeninė patirtis. Tiesą sakant, juk ir visi tie rekordiniai Derliaus švenčių moliūgai, kuriuos pakelti teįstengia tik du stiprūs vyrai, tikriausiai išauga iš ypatingų hibridinių sėklų, ko gero atsisiunčiamų iš Amerikos. Rekordinį moliūgą užsiaugina ant mėšlo krūvos, o saulėgrąžą?
Elvydas Maknickas žiūri į žaliuojančias savo kiemo takažoles, kur buvo išaugusi ta gigantiška saulėgrąža ir pasakoja:
„Prie tako užaugo, niekas nesėjo... Pamačiau tik pavasarį, kai išdygo, tai apkaišiau aš ją, kad neužliptų kas, apmulčiavau šiaudais, nu, matau, kad auga ir auga... Vieną kuolalį inkaliau, žiūrau, kad bus mažai, inkaliau kitą, aukštesnį, da pririšau... Kažkas atvažavo iš Druskininkų redakcijos, paskui iš „Lietuvos ryto“, ir nesuprantu kaip sužinojo baltarusiai, aina toks jų žurnalas „Ogorodnik i sadovod“, tai gal mano kaimynai jiem nusiuntė nuotraukų... Pats tikrai nežinau, kaip ji tokia užaugo! Nors aš visadu auginu tų saulėgrąžų paukšteliam, ale šita rekordinė pati atsirado. Aš sėju ir garstyčias į bulvieną, trąšų nenaudoju jokių... Ir rugius sėju, tai vieną kartą kad suaugo rugiai, kad sutankėjo... Teko pavasarį prašyt, kad kaimynas padėtų su kultivatoriu, tuo rankiniu... Oi, kap jis vargo – meta noragus viršun... velėna tiesiog... Ale žemė nuo tų rugių atsigavo – žalia trąša labai gerai. O jau vasarą, kai man atveža šiaudų, tai mulčiuoju viską – ir bulves, ir avietes, ir vynuoges... Seniau mes su tėvais gyvenom netoli Liškiavio ežero, yra tokia vieta – Šniparaistis, balos tokios. Mano tėvas Juozas buvo labai apsiskaitįs, užsisakydavo laikraščius, kokie tadu būdavo... Jis buvo Šaulių sąjungos narys, tai vienais metais užsisakė sau net trąšų iš Čilės, nu, dar Lietuvos laikais... Mes Šniparaisty gyvenom iki keturiasdešimt septintų metų, tai, pamatytum, kokie užaugo rugiai, kai tėvas patrąšavo su Čilės salietra, oi, oi!.. Dabar ta saulėgrąža man ir priminė, kaip anais laikais tėvų darže buvo užaugįs rekordinis kopūstas. Jau be lapų nuimta pati kopūsto galva buvo metras dvidešimt, tai irgi važavo agronomai, matavo, visi labai stebėjosi...“.
Man regis, – toliau svarsto Elvydas Maknickas, kad tokie atvejai tik atsitiktinumas, ir nieko čia negalima moksliškai paaiškinti. Taip ir sutariam: niekas neapsaugotas nuo laimingų atsitiktinumų, ir tikrai niekas nedraudžia savam darže jų laukti. O dėl tų Elvydo garstyčių, sudygusių tiksliomis eilutėmis, tai viskas savaime suprantama: bulvės per sausrą buvo laistomos eilėmis, tai bulvienoje bedygstančios sėklytės ir persirikiavo eilutėmis pagal bulvių drėgnas linijas, nors buvo sėtos pakrikai. Kai tik debesys gerai pataškys lietaus, plačiai sudygs žalioji trąša visame plote.
Spalio 26-oji
Anksti rytą katinas Keršis – Tigris pinasi po kojomis, miaukia tarsi būtų alkanas. Bet sotus jis, neišbadėjęs, tegu tik nemeluoja. Ant keliuko prie nugeltusio jazmino krūmo guli riebus pilkasis pelėnas be galvos – viso nebeįstengė sudoroti. O toks irzlus miaukimas – turbūt artėjančių šalčių nuojauta. Zylė, kartais pabeldžianti snapu į langą, irgi juk ne lesalo prašo, o kažką savaip praneša nuošalios pirkios gyventojams. Nors laukinius gyvūnus ar puslaukinius sodybų įnamius neretai ir apgauna ta per šimtmečius lyg ir paveldima instinktyvi oro permainų nuojauta. Klimatas ryškiai šiltėja, bet gyvūnų instinktai išlieka tie patys. Tai kas bus toliau?
Nedelsdamas suimu rudeniškai pasunkėjusį katiną už storo sprando, patupdau ant stulpo ir griežtai auklėju: tupėk čia ilgai, būsi stulpininkas, gal kiek suliesėsi ir liausies niurgzti. Pasiskaityk, jei nežinai, kokie kantrūs atgailautojai būdavo tie dar prieš viduramžiškų laikų stulpininkai. Bet kad tu nė „Katino Murklio pažiūrų į gyvenimą“ nesi pavartinėjęs, o jau dediesi baisiu XXI amžiaus teroristu. Ryžaplaukis vienkiemo bendruomenės ūsorius žvelgia į mane abejodamas, nesuvokia, ar kalbu rimtai, ar tyčiojuosi. Nejaugi sunku suprasti, kad save gerbiančiam katinui eilinis pelėnas be galvos – tai ne koks aliejinės tapybos natiurmortas, ne meninė detalė klasikinio medžioklės paveikslo pakraštėlyje. Tai – gamtinis faktorius. Kiemsargis Gauronas stovi prie būdos, lėtai judina uodegą, ir jo guvios akys atvirai pritaria man, kad plėšrus mūsų kiemo niurzglys Keršis – Tigris už pilkojo pelėno šiurpią žūtį nusipelnė tokio viešo išaukštinimo ant stulpo.
O mano senatvišką savimeilę lyg katino nagu grybžteli šviesus graudulys, vos pagalvojus, kaip vakar man pačiam teko patirti panašų viešo pakylėjimo afektą. Parsivežiau paties mero Algio Kašėtos man įteiktą rožę. Nors ir negalėčiau tvirtinti, kad išdygo toks netikėtumas ant mano kasdienio tako taip pat atsitiktinai, kaip ta saulėgrąža druskininkiečio daržininko oikumenoje. Pasirodo, kartais ir pensininko savivertė dar pajėgi neambicingu aforizmu ar kokia draugiška sentencija tvykstelėti. O kartais vietoj anderseniško rožių krūmo pats savo valia imi ir pasisodini vidury kiemo eksperimentinę durnaropę.
Tarpukario Lietuvos kaimuose auklėdami vaikus jomis pabaugindavo. Ir smalsu, ir pavojinga. Kažin ką apie mūsų laikmečio žmogiškosios savivokos ypatumus, visuomeninius persiorientavimus, gyvenimiškų atsitiktinumų gamtinius bei kultūrinius faktorius pasakytų anos dar karališkosios Europos sentencijų ir aforizmų klasikas Fransua de Larošfuko (François de La Rochefoucauld)? Bet jis jau pusketvirto šimto metų prakilniausiai nutolęs nuo mūsų egzistencinų rūpesčių į kosminę begalybę ir ten sėkmingai prancūziškai beaptarinėjąs ano pasaulio gyventojų charakterius ir įpročius, privalumus ir trūkumus, klaidas ir ydas... O štai lėtas, orus raseiniškis bei varėniškis, intelektualiosios humoristikos meistras Aloyzas Tendzegolskis, filologiškai atkakliai besigalinėjantis su lietuviškos socialinės satyros šiuolaikine poetika, tebegyvena visiškai čia pat, veiklioje ir kūrybingoje šilinių dzūkų žemėje, maždaug trys valandos kelio, jeigu važiuoji dviračiu nuo Liškiavos.
Varėnos savivaldybės viešojoje bibliotekoje vakar buvo aptariama knyga „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“, ir kai netrumpas pokalbis pasibaigė, čia priėjęs kolegiškai atidus ir mąslus klausytojas, žila barzda šypseną maskuojantis „Merkio krašto“ redaktorius, gal jau kokio pusantro tūkstančio filosofinių aforizmų autorius Aloyzas Tendzegolskis dalykiškai paklausė manęs, kodėl niekas nepakalbėjo apie knygos stilių. Naujos knygos sutiktuvių pokalbyje apie viską buvo šnekėta, o apie stilių – ne. Kas be ko, į taiklų klausimą pritiktų ir nekreivai atsakyti.
Tiktai jaučiu, kad nė aš pats nesugebėčiau specifiškai išreikšti pagiriamosios ar supeikiamosios nuomonės nei apie publicistinę mano dienoraštinių poringių estetiką, nei apie funkcionalųjį Algimanto ir Mindaugo Černiauskų etnokultūrinės fotografinės raiškos stilių. Todėl nuoširdžiai paprastai bedėkojant leidyklos „Aštuntoji diena“ redaktoriui Gediminui Kajėnui už kūrybinį bendradarbiavimą su Dzūkijos nacionalinio parko aborigenais, tenka prisiminti tokį mūsų amžiaus nežinomo autoriaus aforizmą: „Tik nieko ir niekaip nedarydami mes niekaip ir nieko nesugadintume“. Taip stilingai pamąstydamas nukeliu nuo gana aukšto puodynių ir pašluosčių stulpo savo rudeniškai oranžinį katiną ir aiškiai perfrazuodamas liepiamąja nuosaka perteikiu jam tą labai draugišką, šį rudenį mums ypač tinkantį Romo Norkūno laiško sakinį iš Musteikos: „Malkas žiemai susikraukim gražiai“.
Henrikas Gudavičius
