Ko gero, dalis taip ir padarė – išėjo, ir garantuotai tik nedidelis procentas sugrįš vasarį. Bėgančios dienos jau bus įsukę į savo „rytas-vakaras, pirmadienis-penktadienis“ ritmą, naujametiniai pasižadėjimai nebeatrodys tokie svarbūs, o metų riba, žyminti galimą naujo gyvenimo pradžią, nebe tokia ir ryški. Mintys iš lėto konstruos naują startinę liniją – tarkim, pavasaris, atšilęs oras, ilgi pasivaikščiojimai gamtoje. Ir tada nesmagus nesėkmių, nevykusių santykių, prastų įpročių ruožas ims ir kardinaliai pasikeis.

Kiek tokių etapų esame prisikūrę? Begalę. Čia, sakyčiau, tokie sprinteriški etapėliai; yra ir solidesnių, mums jau irgi gerai žinomų: kai baigsiu mokslus, kai pradėsiu dirbti, kai rasiu svajonių darbą, kai išmoksiu kalbą, kai susitvarkysiu buitį, kai uždirbsiu reikiamą kiekį pinigų, kai sutiksiu mylimą žmogų, kai vaikai pradės eiti į mokyklą, kai vaikai baigs mokyklą, kai vaikai iškeliaus iš namų, kai gyvenimas Lietuvoje pagerės, kai Lietuvos visuomeniniame ir politiniame gyvenime  bus daugiau skaidrumo ir regimų pokyčių į gera…

Amžinas laukimas, rytdienos viltis, būsimo laimingo gyvenimo troškimas – taip žmogiškai suprantama.

O laikas diena po dienos bėga, teka, skrieja nejučiomis, ir tik pažvelgus atgal jis virsta apčiuopiama materija: štai vaikai baigė pradinę mokyklą, o jau ir gimnaziją, štai jau vasarnamis įrengtas, ir kelionių prikeliauta.

Per tuos metus nepastebimai pasikeičia mūsų pačių požiūris į dalykus. Kažkada svajota ir geidžiama darbo vieta po 5, 10, 15 atidirbtų metų dabar atrodo nei šis, nei tas.

Kažkada krikštolo vazos ir taurės, it parodai išrikiuotos tėvų saliono bufetėlyje, atrodė pasibaisėtinai mieščioniška. Dabar gi viena kita iš tų namų į tavuosius atklydusi vaza atrodo stilinga. O juk tomis pačiomis akimis žiūrime į tą patį daiktą, tik po 20 metų su visomis per tą laiką sukauptomis patirtimis. Jos ir sukuria pridėtinę sentimentų vertę.

Kažkada net neleidai sau pagalvoti, kad įtampoms ir neišsprendžiamoms dilemoms užgriuvus galbūt reikėtų pasikalbėti su psichologu, nes jis specialistas ir turi savą matymą. Dabar mokyklose nebėra stigma įgarsinti, kad eini tokiai konsultacijai, o jei psichologas turi autoritetą, toks pareiškimas skamba kietai.

Ir mes pasinaudotume tokia galimybe.

Manau, geras psichologas patvirtintų, kad kartais reikalai einasi blogai, ir tas tam tikra prasme yra normalu. Kad visi mes kartasi susimauname, ir tas taip pat normalu. Kad sulaukti žinomumo dar nebūtinai reiškia būti išskirtinai vertingu.

Kad nėra sveika pernelyg rimtai galvoti apie save ir gyvenimą, nebent tavęs nebaugina perspektyva tapti alkoholiku.

Yra toks tostas apie mus ir laiką: „Sakoma, kad išmintis ateina su metais, bet kartais metai ateina vieni.“

Žinoma, smagiau būtų, kad įveikus įvairius gyvenimo etapus mums tas nebūtų tiesiogiai pritaikoma.