Sup­ran­tu, kad Prem­je­ras pa­ts grei­čiau­siai į jo­kius pre­ky­bos cent­rus ne­vaikš­to, ką jau kal­bė­ti apie tur­gų. Ži­no­ma, vals­ty­bės va­do­vams rei­kia tau­py­ti sa­vo bran­gų lai­ką – nė­ra ka­da ei­lė­se stum­dy­tis. Bet kai pa­gal­vo­ji – gal toks pa­si­stum­dy­mas duo­tų nau­dos? Pa­ma­ty­tų žmo­gus, kiek kai­nuo­ja pie­nas par­duo­tu­vė­je, o gal kartu ir rin­kė­jų nuo­mo­nę iš­girs­tų. Apie kai­nas, apie eu­rą, o gal net ir apie sa­vo par­ti­ją? Nors grei­čiau­siai ne, nes mū­sų žmo­nės man­da­gūs ir kul­tū­rin­gi.

Gai­la, kad ši­ta dis­ku­si­ja apie kai­nas ir eu­rus ki­lo tik da­bar, kai priar­tė­jo Sei­mo rin­ki­mai. Tuo tar­pu įve­dant eu­rą to­kių dis­ku­si­jų aki­vaiz­džiai pri­trū­ko. Spe­cia­lis­tai aiš­ki­no, kaip Lie­tu­vai nau­din­ga tu­rė­ti eu­rą, o su sa­vo na­cio­na­li­niais li­tais bū­si­me kaž­koks Eu­ro­pos už­kam­pis. Pats Prem­je­ras dar 2014-ųjų bir­že­lį ža­dė­jo, jog po „eu­ro įve­di­mo ypa­tin­gai di­de­lių bė­dų ne­kils nei vers­li­nin­kams, nei var­to­to­jams“, o „jei bus pa­ste­bė­tos vers­li­nin­kų pikt­nau­džia­vi­mo ke­liant kai­nas ap­raiš­kos, jiems bus tai­ko­mos san­kci­jos“. Ši­tas fra­zes ci­tuo­ju iš tų die­nų ži­niask­lai­dos. Kiek­vie­nas, bent kiek be­si­nau­do­jan­tis in­ter­ne­tu ir ne­ti­kin­tis ma­no tei­su­mu, ga­li jas su­ras­ti aki­mirks­niu. Bė­da tik to­kia, kad ma­žai kas su­si­mąs­to, jog re­gu­liuo­ti kai­nas lais­vos rin­kos ša­ly­je neį­ma­no­ma. Nė­ra nei sver­tų, nei me­cha­niz­mų. Lais­vas vers­las pa­ts nu­sta­to žai­di­mo są­ly­gas, at­si­žvelg­da­mas į si­tua­ci­ją rin­ko­je. O rin­ko­je kas? Vie­nam iš pre­ky­bos tink­lų eu­ro įve­di­mas, kaip bu­vo skel­bia­ma, kai­na­vo pu­sę mi­li­jo­no li­tų. Tai gal tą pu­sę mi­li­jo­no nu­ra­šė į nuo­sto­lius? Ne­juo­kau­kit. Pro­tin­gai pa­lau­kė ir pri­pliu­sa­vo prie kai­nos. Ir eu­rais, o ne li­tais. Pa­si­nau­do­jo tuo, kad praė­jus ku­riam lai­kui nu­sto­jo­me skai­čiuo­ti kai­ną li­tais ir kils­te­lė­jo kar­te­lę. Tur­būt vi­si ma­tė­me žong­li­ra­vi­mo pa­vyz­džių – ant kai­nos li­tais kli­juo­ja­me kai­ną eu­rais. Tik skai­čiai vi­siš­kai to­kie pa­tys.

Taip, eu­ro įve­di­mo vie­ši­ni­mo kam­pa­ni­ja mums kai­na­vo daug. Tik praė­jus pu­sant­rų me­tų ir jau pa­ma­čius aki­vaiz­džius tos kam­pa­ni­jos re­zul­ta­tus no­ri­si pa­klaus­ti – ko­kį eu­ro pri­va­lu­mą iš tos kam­pa­ni­jos pri­si­me­na žmo­nės? Ma­no kal­bin­ti žmo­nės pri­si­mi­nė vie­nin­te­lį pri­va­lu­mą – ke­liau­jant po Eu­ro­pą ne­rei­kia keis­ti va­liu­tos. Ir pri­dur­da­vo – „tfu, tai čia tiems, kas tu­ri pi­ni­gų ke­liau­ti, o to­kių la­bai ma­žai“. Pa­sik­lau­sau ir gal­vo­ju – o tai gal tų pri­va­lu­mų dau­giau ir ne­bu­vo, jei žmo­nės ne­pri­si­me­na?

Tie­są pa­sa­kius, ne­ži­nau ge­ro re­cep­to, kaip su­val­dy­ti šią si­tua­ci­ją. Kaip ap­gin­ti žmo­nes, iš ku­rių ty­čio­ja­si val­džia? Nes jei par­ti­jų va­du­kai prieš ke­lis me­tus vie­toj lė­šų vie­ši­ni­mo kam­pa­ni­jai bū­tų pa­sky­rę lė­šas re­fe­ren­du­mui, šian­dien tu­rė­tu­me vi­siš­kai ki­tą si­tua­ci­ją. Jei žmo­nės pa­tys bū­tų nu­spren­dę, jog eu­ro rei­kia, da­bar ra­miai sau žings­niuo­tu­me tarp pre­kys­ta­lių su ka­la­fio­rais ir bro­ko­liais ir ma­ty­tu­me sa­vo spren­di­mo re­zul­ta­tus. Jei bū­tu­me nu­spren­dę, kad eu­ro ne­rei­kia, šian­dien kai kam bū­tų ne­pa­to­gu ke­liau­ti po Eu­ro­pą, nes rei­kė­tų keis­tis va­liu­tą. Bet taip ne­bu­vo. Ne­bu­vo jo­kio re­fe­ren­du­mo, ne­bu­vo jo­kio klau­si­mo. Bu­vo ke­li par­ti­jų va­du­kai, ku­rie priė­mė spren­di­mą už mus vi­sus. To­dėl da­bar bū­tų vi­sai lo­giš­ka, jei už sa­vo spren­di­mo pa­sek­mes at­sa­ky­tų. Sto­tų koks at­sa­kin­gas mi­nist­ras ir sa­ky­tų – va štai, ši­tų eu­ro įve­di­mo po­vei­kių neį­ver­ti­no­me, o gal ir įver­ti­no­me, tik tau­tai tei­sy­bės ne­sa­kė­me, už­tat da­bar dėl sa­vo me­la­vi­mo ir at­si­sta­ty­di­na­me. Gra­žu bū­tų? Pas­va­jo­ti nie­kas neužd­raus.

Da­bar mes tu­ri­me sva­jo­nes apie eu­ro įve­di­mo ne­su­val­džiu­sių po­li­ti­kų at­sa­ko­my­bę. Ir ga­li­my­bę pri­vers­ti juos at­sa­ky­ti per Sei­mo rin­ki­mus.

 Va­le­ri­jus Si­mu­lik