„Europos likimas dar neužantspauduotas, bent ne jos žlugimo pranašų pageidaujama prasme“, – rašė Vokietijos dešiniųjų liberalų dienraštis „Frankfurter Allgemeine“ ir pridūrė: „dešinysis populistas G. Wildersas savo keršto žygį prieš islamą, imigrantus ir Europos Sąjungą tęs, tačiau ne kaip laimėtojas, kuriuo jis įsivaizdavo būsiąs. Juk nugalėjo dažnai jo šmeižiamos Europai draugiškos partijos, tad Nyderlandų išstojimo iš Europos Sąjungos ir euro zonos nebus. Ne tik dėl to, kad Olandija – viena iš pirminių jos steigėjų, bet tikriausiai ir dėl to, kad britų „Brexitas“ ir pokyčiai Jungtinėse Amerikos Valstijose turėjo blaivinamojo poveikio.“

Kitas nacionalinis Vokietijos dienraštis, Miunchene leidžiamas kairiųjų liberalų „Süddeutsche“, rašė, kad „Nyderlanduose dambos prieš nacionalinį populizmą atsilaikė. Bet tai nereiškia, kad Europos Sąjunga gali leisti viskam plaukti sena vaga. Dešinieji nacionalistai pristabdyti, tačiau nepašalinti, jie laukia kitos progos vėl įsiveržti į priekį.

Nuosaikieji, už Europą nusiteikusieji laimėjo laiko imti spręsti tas problemas, kurios jų piliečius spaudžia. Metai, per kuriuos rinkimai keliose svarbiausiose šalyse atneš sprendimus, žengia toliau.“

Pasak Berlyno nepriklausomų kairiųjų dienraščio „Tageszeitung“, „G. Wilderio Laisvės partijai surinkus aiškiai mažiau balsų, nei prieš rinkimus darytos apklausos leido manyti, suprantama, kad dabar norisi atsipūsti. Tačiau vis tiek į šią partiją ir toliau reikia žiūrėti labai rimtai.

Ji niekur nedingo. Priešingai: niekada anksčiau ji Nyderlandų parlamente nebuvo antra pagal dydį frakcija. Reikia tik dar vienų ginčų dėl identiteto, kad vėl iškiltų ta grėsmė, kurios šįkart vos vos išvengta.“

Magdeburgo dienraštis „Volksstimme“ irgi įspėjo, kad „nacionalistams nei Nyderlanduose, nei kaimyninėse valstybėse dar neatimta juos auginanti dirva. Europos Sąjungos mėgstamumas nė trupučiuko nepaaugo. Ir kaip tik čia Briuseliui reikia smarkiai padirbėti toliau.

Kitas demokratijos jėgų išbandymas bus prezidento rinkimai Prancūzijoje balandžio pabaigoje. Marine Le Pen, kraštutiniųjų dešiniųjų „Nacionalinio fronto“ vadovė, svajoja juos laimėti.

Tačiau čia jai gali baigtis lygiagrečiai su situacija Nyderlanduose: puikūs apklausų duomenys dešiniesiems populistams ir daug prastesnis galutinis rezultatas – dėl to, kad didžiosios daugumos žmonių vis dėlto negalima taip lengvai apkvailinti grubia ekstremistine propaganda.“

Kito regioninio laikraščio „Münchner Merkur“ žodžiais, „matyt, kad pagirių nuotaika po D. Trumpo išrinkimo Amerikoje ir „Brexito“ Europoje daugelį europiečių pažadino iš miego – laisvoji, atviroji, demokratinė visuomenė pavojuje, kai jos piliečiai nebegina jos aktyviai.

Didelis rinkėjų aktyvumas Olandijoje, padėjęs užkirsti kelią pylimo griovimui iš dešinės, tikėkimės, pasikartos ir Prancūzijoje bei Vokietijoje.“

Anot nevyriausybinio amerikiečių strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ analitikų, „tai, kad Geerto Wilderso Laisvės partija nepasirodė taip stipriai olandų rinkimuose kaip tikėtasi, kliustelėjo ant euroskeptikų galvų šiek tiek šalto vandens.

Tačiau klausimai, skatinantys nepasitenkinimą tradicinėmis europiečių partijomis, ir toliau išlieka aktualūs.

Nyderlandų rinkimams pasibaigus, tie, kuriems rūpi Europos Sąjungos ir euro zonos išlikimas, savo dėmesį nukreips į Prancūziją, kurioje įvyks prezidento ir parlamento rinkimai tarp balandžio ir birželio.

Bet potencialiai dar didesnis pavojus Europos žemyno vieningumui  tyko  Italijoje, kur kelios politinės partijos siekia šalies išstojimo iš euro zonos ir kur rinkimų sistema joms gali duoti prieigą prie politinės galios.“

Pasak Amsterdamo dienraščio „Trouw“, „rinkimų naktį ministras pirmininkas Markas Rutte sakė esąs laimingas, kad „baisusis populizmas“ netapo stipriausia politine jėga Nyderlanduose. Bet ar tai reiškia, kad esama ir nebaisaus, t. y. gerojo, populizmo?

Be to, nebuvo labai smagu stebėti, kaip M. Rutte rinkimų kovoje iš dalies perėmė dešiniojo populisto G. Wilderso retoriką. Tai jam gal ir padėjo laimėti rinkimus, tačiau turinio atžvilgiu tai buvo apgailėtina.“

Mintį, kad jeigu yra „baisusis populizmas“, egzistuoja ir „gerasis“, kuriam atstovauja būtent Markas Rutte, pasigavo ir kiti laikraščiai, tarp jų Maskvos „Nezavisimaja gazeta“.

Anot pastarosios, „jis norėjo rinkėjus, ypač G. Wilderso šalininkus, įtikinti, kad į jų problemas žiūri rimtai ir savęs nelaiko moraliai pranašesniu ar netgi elito atstovu.

M. Rutte nenorėjo kartoti Hillary Clinton klaidos, kuri D. Trumpo šalininkus buvo pašiepiamai pavadinusi „apgailėtinais žmogeliais.“

„Jeigu populizmas atmetamas kaip blogis, tai visa kita turi būti gėris. Ar šis supaprastintas požiūris neprimena paties populizmo su savo paprastais sprendimo būdais?“, – klausė Prahos konservatyvių liberalų dienraštis „Lidove Noviny“.

Orhuso Danijoje dienraštis „Jyllands Posten“ teigė, jog G. Wilderso Laisvės partija iš esmės susideda tik iš jo paties, „tai vieno žmogaus partija, net jei G. Wildersas ir turi fenomenalų sugebėjimą padaryti tai, kad viskas apie jį suktųsi“.

Tik pietų Danijos laikraštis kvietė nebūti per daug ramiems, kad olandų pavyzdžiu būtinai paseks prancūzai ir vokiečiai. „Juk Prancūzijos „Nacionalinis frontas“ ir vokiečių „Alternatyva Vokietijai“ turi gerokai platesnį ir tvirtesnį pagrindą nei G. Wildersas, kuris šalia savo griežtos islamo kritikos nieko kito pasiūlyti neturėjo.“

O Stambulo dienraštis „Hürriyet“ M. Rutte pergalę priskyrė jo „griežtai reakcijai į Turkijos ministrų pasirodymą Nyderlanduose – visai pagal G. Wilderso manierą. Šimtu procentų akivaizdu, kad M. Rutte laikysena Turkijos atžvilgiu padarė jo partiją stipriausia jėga.“

M. Drunga

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.