Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kokio skonio gyvenimas?

Jaunas vyriškis, norėdamas palepinti žmoną, vakaro pasisėdėjimui parnešė „Medučio“ tortą. „Su medučiu!“, – džiaugsmingai apreiškė dėdamas pirkinį ant stalo.

Tačiau žmona tik kreivai nusišypsojo, neparodydama didelio entuziazmo. Nesupratęs, kas yra, vyras įsistebeilijo į savo moterį: „Esi alergiška medui?“ „Nėra čia medaus“, – užginčijo žmona, turinti didesnę „prekių žinovės“ patirtį, nes prekybos centruose lankytis labiau jos priedermė negu vyro.

Šeimos galva nustebo. Negali būti! Pats torto pavadinimas apeliuoja į medų. Nuo dėžutės nuplėšia torto sudėties aprašą ir ima ieškoti, kiek medaus įdėta į „Medučio“ tortą. Grietinėlės kremas „sukurtas“ iš grietinėlės, cukraus, apelsinų, rūgštingumą reguliuojančios medžiagos, vanilinio cukraus ir medaus skonio biskvitas. Ieško – gal biskvite bus medaus, jeigu jis jau medaus skonio. Bet medaus neranda. Vietoj jo medaus skonio gaminys iš fruktozės bei gliukozės sirupo bei medaus kvapiosios medžiagos.

Taigi, medaus tik dėl kvapo. O tortų ir pyragų kainos parduotuvėse – tik laikykis! Ir auga kaip ant mielių! Už tą neva „Medutį“ vyras paklojo aštuonis eurus – beveik trečdalį savo dienos uždarbio.

Iš to juokingo jaunos šeimos nuotykio galėtum tik pasišaipyti. Tačiau tai etaloninis pavyzdys, kaip mūsų gyvenime mažėja tikrų dalykų. Valgome krabų skonio lazdeles, vyšnių skonio jogurtus, krevetes, padarytas iš sūrimo, ir iš sūrimo padarytus juoduosius bei raudonuosius ikrus.

Tik ar pajaučiame gero gyvenimo skonį? Gal ir gyvenimas yra tik gyvenimo imitacija kaip "Medučio" tortas ar iš sūrimo daryti ikrai?

Kartais žmonės, sėdėdami darbo kabinete, tik imituoja darbą. Šviesos efektai teatre imituoja dekoracijas. Savo naudos siekiantys „politikai“ imituoja politiką, nors nelabai žino, kas tai yra.

Su imitacijomis šiandieninis žmogus susiduria jau nuo vaikystės. „Peliau, peliau nešk miegelį, kad katytė nepajustų, mažytėlė nepabustų, kad saldžiai miegotų“, – dar lopšyje gulinčiam kūdikiui lopšinę traukia žaislinis meškiukas. Tik ar ne geriau būtų, jeigu lopšinę kūdikėliui paniūnuotų mama?

Paaugusį vaikiuką nuotaikingai šnekina pliušinė beždžionė – nori angliškai, nori lietuviškai. Mama tuo tarpu gali patylėti ir pataupyti jėgas. Kiek prakutęs mažylis jau pats pasineria į virtualų pasaulį: kompiuteriu žaidžia karą, imituoja, jog žudo žmones. Ar tai tikra jo vaikystė? Ar tik vaikystės imitacija?

Paaugęs jaunuolis užsideda ausines ir traukia per miestą netgi per pėsčiųjų perėjas klausydamas muzikos, nematydamas ir negirdėdamas, kas dedasi aplink, paniręs į savo pasaulį, o gal į pasaulio imitaciją. Net atėjus meilės metui, jausmus jis sutalpina į poros žodžių žinutę: „Ką tu?“.

Žodžius telefoninėje kalboje pakeičia trumpiniai, šnekamojoje kalboje – anglizmas „vau" ir kitokie „izmai". Ir kartais jau nebežinai, ar aplink dar šneka lietuviškai, ar jau kokia nors maišyta euroatlantine kalba.

Knygas ir laikraščius pakeičia jų imitacija planšetėse ir kompiuteriuose.

Gyvą bendravimą su žmonėmis keičia imituotas bendravimas virtualioje erdvėje.

Vaikai, atvykę aplankyti tėvų, ne domisi jų gyvenimu, o įnikę į mobiliuosius telefonus skaito, rašo, komentuoja. Net jaunos mamos, stumdamos vežimėlius su kūdikiais, nepaleidžia iš rankų telefono! Viena ranka laiko vežimėlį, kita brauko per telefono ekraną.

Tik ar tai bendravimas? Ar kažkoks neaiškus bendravimo skonio ryšys?

Viena išmintinga kaimo močiutė, stebėdama amžiną netikrumo būseną mūsų gyvenime, atsidūsėjusi tarė: „Dar gerai, kad karvės neišgudrėjo tiek, ir vietoj pieno nepradėjo duoti kokio nors pabalinto pakaitalo, nors kai kuriose fermose jas jau melžia robotai, kurie, neatskirtų tikras ar netikras pienas. Ir vištos dar nepradėjo dėti kiaušinių skonio kiaušinių su dirbtiniais tryniais. Ir bitės dar neša ne kokį cukrinį pakaitalą, o natūralų medų.“

Taigi, gyvenimas keičiasi. Atsiranda net paties žmogaus pakaitalas – robotai. Jie jau gali atlikti ne tik kai kuriuos fizinius darbus, bet ir kalbėti. Ateityje, matyt, galės atlikti ir intelektualias užduotis. Jau dabar dalis didelių įmonių ir nedidelių įmonėlių žmones pakeičia robotais. Sako, jog jie neprisigeria, neprašo rūkymo pertraukėlių, neturi kitų žalingų įpročių, gali dirbti dieną – naktį, nesiilsi, nesuserga, neprašo nei atlyginimo, nei atostogų.

Robotai negalės pakeisti vienintelio žmogaus bruožo – gebėjimo kūrybiškai mąstyti ir kurti. Galės veikti tik pagal žmogaus sukurtą programą.

Bet duokime laisvę fantazijai ir įsivaizduokime savo namuose triūsiant kokią nors robotę Aldoną. Ji pagal užprogramuotus receptus verda mums valgį, tvarko namus, šluoja kiemą, ravi daržus, pluša šiltnamiuose. Norėtųsi sulaukti tokio laiko bent gilioje senatvėje. Nereikėtų laukti socialinių darbuotojų malonės.

Tik kažin ar tai būtų tikras mūsų gyvenimas, ar tik gyvenimo skonio dienos? O gal ir mirtis ateitų netikra? Tik mirties skonio?

Regina MUSNECKIENĖ

Rekomenduojami video