Tai klausimas, kuris šiomis dienomis jaudina ne tik rytų europiečius. Jį formuluoja ir laikraštis – Amerikoje pats įtakingiausias – kuris ne visada suprasdavo ir įsijausdavo į Sovietų Sąjungos prispaustų tautų lūkesčius.

Bet dabar pagrindinis Niujorko dienraštis išsakė nuomonę, po kuria galėtų pasirašyti dažnas, patyręs, ką reiškia būti po Rusijos padu.

Vedamajame, pavadintame „Minkštos laikysenos Rusijos atžvilgiu pavojai“, dienraščio „New York Times“ redaktoriai rašo, jog „tokiu metu, kai Rusijos ir Vakarų santykiai pasiekė rizikingiausią tašką nuo Šaltojo karo laikų, Donaldas Trumpas Rusiją užstoja.

Beje, ši buvo dėjusi pastangų D. Trumpo naudai paveikti Amerikos prezidento rinkimų kampaniją, o jam juos laimėjus, vienas pirmųjų jį ir pasveikino Vladimiras Putinas.

Kartais net atrodė, kad D. Trumpas Rusijos prezidento beveik apsvaigintas – jis juk gyrė jį už tvirtumą ir kartojo, kad jiedu kartu susėdę galėtų išlyginti tarp jų esančius nesutarimus. Tuo pačiu D. Trumpas nerodė beveik jokio supratimo, jog Rusija kelia rimtą strateginį iššūkį.

Nors mažai ekspertų tiki, kad Rusija nori su Vakarais karo, tačiau daugelis būgštauja, kad V. Putino agresyvus elgesys, jam bandant Rusiją vėl padaryti didžią (tuo užtušuojant problemas šalies viduje), gali vesti prie pavojingų apsiskaičiavimų, kurių dažna pasekmė – ginkluotas konfliktas.

Rusijos kibernetinis įsilaužimas į JAV Demokratų partijos nacionalinio komiteto ir H. Clinton kampanijos kompiuterius tikrai akiplėšiškas.

Dar šlykštesnės buvo akcijos, grėsusios žmonių gyvybei ir globaliam stabilumui, kaip antai V. Putino oro išpuoliai prieš civilinius gyventojus Sirijoje, jo branduolinės ginkluotės pozicionavimas netoli Lenkijos ir Baltijos valstybių, Krymo prisijungimas ir jo vedamas karas Rytų Ukrainoje.

Lyg to neužtektų, V. Putinas dar pažeidė 1987 m. Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį, sukurdamas iš žemės paleidžiamą sparnuotąją raketą, ir atšaukė 16 metų senumo susitarimą dėl ginklų gamybai tinkamo plutonio atsargų sumažinimo.

Tačiau nepaisant viso šio elgesio ir nepaisant aiškios būtinybės kitam JAV prezidentui neišleisti iš akių V. Putino išdaigų bei rodyti bent norą joms pasipriešinti, D. Trumpas kol kas Rusijos prezidentą tik teisina ir gina.“ „New York Times“ redaktoriai tęsė:

„D. Trumpas ranka numojo į JAV žvalgybos bendruomenės surinktus duomenis, kad už kibernetinių išpuolių stovėjo Rusija, tuo parodydamas nesiskaitymą su faktais ir nepagarbą saugumo institucijoms, kurios tuos faktus surinko.

Lapkričio 9-ąją Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Sergejus Riabkovas pripažino, kad Kremlius palaikė ryšį su D. Trumpo bendradarbiais rinkimų kampanijos metu.

Ir nors prezidentinės kampanijos dalyviams nėra neįprasta megzti kontaktus su užsienio vadovais, šiuo atveju tai vis tiek kelia nerimą, prisiminus ne tik rusų kibernetinį įsilaužimą, bet ir ryšius tarp buvusio aukšto rango D. Trumpo kampanijos veikėjo ir buvusio Rusijai draugiško Ukrainos prezidento.

Kadangi D. Trumpas taip ir atsisako kritikuoti Kremlių, svarbu, jog Barackas Obama, prieš baigdamas kadenciją, sumąstytų būdą, kaip Rusiją nubausti už įsilaužimą taip, kad neliktų jokių abejonių dėl Vašingtono ryžto pasipriešinti kibernetinėms atakoms, bet kartu nedidintų ir konflikto.

Surasti tokią pusiausvyrą nebus lengva. B. Obama privalo ir toliau kalbėtis su Rusija dėl abiems pusėms priimtinų gairių, nustatančių taisykles, kaip regulioti kibernetinę erdvę ir atgrasyti bei apsiginti nuo piktavališkų įsikišimų į ją.“

Toliau „New York Times“ redaktoriai apžvelgia Maskvos ir Vašingtono santykius nuo Sovietų Sąjungos galutinio žlugimo 1991-aisiais, kada iš pradžių sužibo „didelės viltys, jog Rusija taps su Vakarais susigyvenanti demokratija ir kada 2009 m. prezidentas B. Obama pavedė savo pirmajai valstybės sekretorei, Hillary Clinton, „perkrauti“ santykius siekiant tikslo puoselėti bendradarbiavimą.

Bet nors abi pusės dirbo kartu prie ginklų apribojimo sutarties ir Irano branduolinio sandorio, „perkrovimas“ taip ir nepasisekė, daugiausia dėl V. Putino kaltės. Jam svarbiau buvo grąžinti Rusiją į pasaulio galingųjų valstybių eilę negu megzti taikingus ir pelningus santykius su Vakarais.

V. Putino užsienio politika yra gana nuoseklus tarybinės politikos tęsinys. Jos esmė – brautis į Ukrainą tam, kad būtų pristabdytas Vakarų apsupimas, veltis į svetimus karus, kaip antai Sirijoje, tam, kas būtų palaikyti Rusijos interesai, ir priešintis, kur tik galima, Amerikos galiai.

B. Obama, kaip ir kiti Vakarų vadovai, tik per vėlai suprato V. Putino revanšistinę misiją. Dabar, kai grėsmė akivaizdi, Amerika ir jos sąjungininkai negali laukti, kad D. Trumpas padarytų tą pačią klaidą.

Ko reikia, tai pragmatiškos Amerikos ir Rusijos santykių peržiūros, kurioje, – tai minimalus reikalavimas, – Amerika iš naujo patvirtintų savo įsipareigojimą ne tik NATO, kurį siekdamas prezidento posto D. Trumpas menkino, bet ir Europos demokratijai.

Šiems abiem dalykams V. Putinas stengiasi pakirsti kojas. Taigi Vakarams reikia laviruoti tarp tvirtumo ir nenuslydimo į atvirą konfliktą, o tai Jungtinėms Amerikos Valstijoms bei jų sąjungininkėms niekada nebuvo lengva užduotis.

Vakarų Aljansas daugmaž vieningai palaikė sankcijas, taikomas Rusijai dėl jos veiksmų Ukrainoje, ir pritarė daugiataučių batalionų iš 800 iki 1200 karių dislokavimui Lenkijoje, Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje ir dar iš keturių batalionų sudarytos brigados dislokavimui Rumunijoje ir Bulgarijoje.

Be to, dar gali prireikti papildomų žygių.

O vis dėlto Jungtinių Valstijų ir Rusijos santykiams negalima leisti nusmukti į nuodais besispjaudančią Šaltojo karo tipo konkurenciją“, – rašo „New York Times“ redaktoriai ir siūlo, kad „Kremliaus nusiteikimas dirbti kartu su D. Trumpu gali būti išnaudojamas naudingiems tikslams.

O gal D. Trumpas turės pakankamai įtakos V. Putinui, kad sugebės jį įtikinti ne tik laikytis susitarimų dėl ginklų kontrolės, bet ir pradėti laikytis tų, kuriuos Rusija jau sulaužė.

Daugeliu atžvilgiu V. Putinas atrodo stiprus, tačiau savo rankose jis laiko silpnas kortas, nes nuo naftos priklausoma Rusijos ekonomika traukiasi, gyventojai senėja, o šalį slegia brangios karinės operacijos Sirijoje ir Ukrainoje.

V. Putinui reikia nepalikti jokių abejonių, kad Jungtinės Amerikos Valstijos ir jų sąjungininkės savo principus ir vertybes gins, tačiau kartu liks atviros bendradarbiavimui tais atvejais, kai abiejų pusių interesai sutampa.

Tai ir yra iššūkio, prieš kurį D. Trumpas stovi, esmė“, – baigia savo redakcinį straipsnį prestižiškiausio Amerikos dienraščio redaktoriai.

M. Drunga

Spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.