„Tai jau pasakykite man, kas dėsis šį rudenį. Tai jau bus Seimo rinkimai, kokių dar nematėm“, – anądien pučia akis sutikta garsi muzikologė. Iš tiesų, aplink – labai daug entuziazmo. Vis daugiau žmonių, pagalvodami apie būsimus rinkimus, laukia jei ne cūdų, tai bent kažko labai ypatingo.

Kuo remiasi toks mąstymas? Iš esmės, tai tik gerais mūsų norais. O tiesa tokia, kad vidutinis rinkėjas per ketverius dar labiau paseno. Jaunoji karta dėl neigiamo demografijos saldo ir emigracijos – daug mažesnė nei vidutinio amžiaus rinkėjas ir senoji karta.

Iš tiesų, tai nieko nebus. Tiesiog dalies lietuvių lūkesčiai prieš kiekvienus rinkimus lipa kaip mielinis pyragas. Bus kaip visada. Nepaisant to, kad kai kurių partijų kandidatai jau aplankė visus savo apygardos rinkėjus, apklijavo miesto sienas genseko Brežnevo formato nuotraukomis, o vienas dvarininkas prisikvietė į savo partiją daug žvaigždučių pramaišiui su politiniais perbėgėliais.

Tiesą sakant, kaip tik dėl to, matyt, ir kyla ažiotažas. Entuziazmas tik sufleruoja, kad pilietiškiems žmonėms prailgo premjero Algirdo Butkevičiaus valdymas, kurio kertinis akmuo – ryte sakyti, kad darys taip, vakare – jau kitaip, o iš tikro tai, ir pats premjeras žino, nedarys nieko.

Ažiotažo poreikis konstatuoja, kad vienas nykus premjeras ketveriems metams Lietuvoje – smarkiai per daug. Nusibosta visiems: tiek tautai, tiek pačiai Seimo daugumai. Bet jei nieko ypatingo rudenį nebus ir niekas smarkiai nesikeis, tai juk labai blogai, pasipiktinsite jūs. Vis dėlto, ar tikrai turėtume rautis plaukus, kad ir po šių Seimo rinkimų niekas iš esmės šalyje nesikeis?

Ir taip, ir ne.

Taip, nes ir vėl nebus jau verkiant šaliai reikalingų švietimo, aukštojo mokslo, sveikatos apsaugos, socialinės sistemos ir darbo santykių reformų.

Kita vertus, nereikia ir per daug liūdėti, nes visada gali būti ir dar blogiau. Pavyzdžių toli dairytis nereikia. Užtenka pažiūrėti į Lenkiją, kurioje nauja partija ne šiaip atėjo į valdžią po Seimo ir prezidento rinkimų, o gavo absoliučią valdžią. Ir ką matome? Ar Lenkijoje kibta į reformas?

Apie ekonomiką Lenkijoje beveik nebekalbama. Naujoji Lenkijos valdžia įveda visišką abortų uždraudimą, užgrobia Konstitucinį teismą ir visuomeninį televiziją bei radiją, draudžia pardavinėti valdžią kritikuojančią spaudą degalinėse ir kioskuose, iš aukštų tribūnų koneveikia Vokietiją ir visą Europos Sąjungą. Net mūsų Valdemaras Tomaševskis, dar neseniai šiurpinęs Lenkiją su Georgijaus juostele atlape, vėl reabilituotas ir laikomas vieninteliu Lietuvos lenkų atstovu.

Ar Lietuvoje gali nutikti taip, kaip Lenkijoje? Ar gali ir pas visa valdžia atsidurti nacionalistų – su kryžiumi ar kokia išgalvota baltų žinyčia – rankose?

Žvelgiant iš balandžio antrosios pusės taško, lyg ir ne. Tačiau kaip primena lietuviška patarlė, niekada neišsižadėk ligos, tiurmos ir ubago lazdos.

Tai, kad Lietuvoje neretai kartojasi Lenkijos ir atvirkščiai politiniai procesai, rodo visi pastarieji 24 metai. Abiejų valstybių visuomenės labai panašios, turi panašias fobijas. Apskritai dauguma Europos visuomenių yra panašios, kad ir kaip bandytume pabrėžti skirtumus tarp Vakarų ir Vidurio Europos.

Apskritai tiems, kurie svajoja apie šalį išgelbėsiantį jaunimą, derėtų nepamiršti, kad Lenkijoje katalikus nacionalistus į absoliučią valdžią atvedė ne senoji karta, o būtent jauni nekritiški rinkėjai. Jaunumas ne visada reiškia naujumą ir pažangą, ypač kalbant apie rinkimus. Ir tam yra rimtų priežasčių. Mat ir tarp bedarbių, ir tarp išsvajotos padorios vietos darbo rinkoje negalinčių rasti žmonių Lietuvoje – daugiausia yra jaunų. O nepasitenkinimas – ne pats geriausias patarėjas.

Taigi, kad ir kokia netikusi, nepaslanki, o dažnai ir neįgali atrodo Lietuvos valdžia, štai jau 16 metų susidedanti iš trijų–keturių partijų, žvelgiant į Lenkiją vis dažniau atrodo, kad išskydusi valdžia – ir didelis privalumas, nes tokia valdžia negali paimti mūsų už gerklės. Negali uzurpuoti mūsų laisvių ir teisių.

R. Valatka

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.