Seniai Lietuva nebuvo sulaukusi tiek pasaulinės žiniasklaidos dėmesio. Nuskambėjome, bet labai nešlovingai. Mus pagarsino Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas, kad Lietuvoje veikė slaptas CŽA kalėjimas, kuriame buvo kankinama. Išnagrinėtas konkretus atvejis dėl Saudo Arabijoje 1971 m. gimusio palestiniečio, vadinamo Abu Zubaida. Pripažinta, kad jis nuo 2005 m. vasario iki 2006 m. kovo  buvo kalinamas šalia Vilniaus esančiuose Antaviliuose.

Parlamentaro Arvydo Anušausko vadovaujama Seimo komisija 2009 m. atliko savo tyrimą ir nustatė, jog patalpos egzistavo, tačiau jokių įrodymų, kad jose kas nors buvo kalintas, nėra. Vėliau Lietuva pateikė praplėstą versiją, jog Antaviliuose patalpos buvo skirtos slaptai amerikiečių įrangai sumontuoti. Ten buvo instaliuota ne mūsų naudojama 220 V įtampa, o 110 V, kad nebūtų galima pasiklausyti per tinklus.

Parodymus tikslino ir Abu Zubaidos kalinimo laikotarpiu prezidentu buvęs Valdas Adamkus. Iš pradžių jis sakė nieko apie kalėjimą nežinojęs, o paskui sakė ten buvęs ir tikino, jog kamerų nėra.

Jei kalėjimas buvo įrengtas, greičiausiai dėl jo turėta tartis 2003–2004 m. Tada prezidentavo Rolandas Paksas. Jis irgi neigė ką nors girdėjęs apie kalėjimą. Tuo metu VSD vadovavęs Mečys Laurinkus sakė prezidentui bendrais bruožais minėjęs šį klausimą. Strasbūre teisėjų kolegija pastebėjo, jog niekas Lietuvoje nebesivargino aiškintis neatitikimo tarp šių dviejų liudijimų. Nebuvo nei patikslinimų, nei akistatos, siekiant išsiaiškinti tiesą.

Dar nuo 2003 m. R. Paksas labai norėjo sulaukti kvietimo į Vašingtoną. Pokalbiai apie jo galimą vizitą jau buvo prasidėję, ir jis neįvyko, kai JAV įjungė atbulinį bėgį, įvykiams pradėjus rutuliotis prezidento apkaltos link. Galima prielaida, jog besitariantis dėl vizito R. Paksas buvo patogus pašnekovas ko nors norintiems amerikiečiams. Lietuvos neišnagrinėti ir palikti neaiškumai prisidėjo prie mums nepalankaus EŽTT sprendimo.

Kita svarbi detalė, prieš kurią Lietuvoje irgi užmerkė akis – 2014 m. išviešintame JAV Senato žvalgybos komiteto raporte paskelbtas teiginys, jog už palankų požiūrį dėl „violetinio“ kalėjimo steigimo x šalyje sumokėta x mln. JAV dolerių. Kodinis pavadinimas „violetinis“ teismo yra susietas su patalpomis Antaviliuose. Suma yra užtušuota, tačiau iš juodo kvadratėlio galima spėti, jog tai vienaženklis skaičius. Vadinasi, kažkam Lietuvoje išmokėta nuo 1 iki 9 mln. JAV dolerių.

Padėkos pinigų gavėjai raporte vadinami „authorities“. Šį žodį galima suprasti ir kaip bet kokią valdžios instituciją, ir kaip konkrečius valstybės pareigūnus. Seimo komisija dirbo dar prieš JAV Senato raporto paskelbimą, o po jo pasirodymo Lietuva neparodė jokio noro išsiaiškinti, kur nugulė septynženklė suma, nors dideli pinigai palieka pėdsakus.

EŽTT sprendimas nereiškia, jog susimokėję priteistus 130 000 eurų istoriją galime pamiršti. Toliau bylą prižiūrės Europos Tarybos ministrų komitetas. Dabar Rusijos atstovas pasimėgaudamas baksnoja komitete į lenkus kiekviena patogia proga teiraudamasis, ką jie padarę pralaimėtos analogiškos bylos klausimu. Lietuva dabar irgi pateko ant suolo, kur mus nuolat bus galima tarkuoti.

Galėtume sau atsakyti bent į vieną klausimą: ar mes tokioje padėtyje atsidūrėme dėl to, kad valstybiškai rūpindamiesi tuo metu vykusiu stojimu į NATO, įvykdėme strateginio sąjungininko prašymą, ar tapome tarptautinės teisės pažeidėjais vien dėl to, kad kažkas banaliai susigundė milijonine suma.

Ramūno Bogdano komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.