Taip amerikiečių nevyriausybinio strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ svetainėje rašo analitikas Scottas Stewartas ir tęsia: „Pasaulinė antidopingo agentūra (WADA) rugpjūčio 13 d. pranešė, jog programišiai nelegaliai įsibrovė į agentūros duomenų bazėje esančią J. Stepanovos paskyrą, kurioje pateiktas jos šeimos adresas ir kita asmeniška informacija.

Agentūra taip pat nustatė, kad įsilaužėliai nebandė prieiti prie jokių kitų paskyrų, o tai perša mintį, kad S. Stepanova, kuri nuo tos akimirkos su šeima vėl persikraustė, buvo unikalus programišių taikinys.“

„Tai, jog kažkas neteisėtai prieina prie kito asmens informacijos, šiais kibernetinių išpuolių laikais nieko nestebina. Vis dėlto neįprasta, kad programišiai per kibernetinį išpuolį nusitaikytų tik į vieną konkretų asmenį.

Tačiau keisti dalykai atsitiko ir kitoms Rusijos dopingo skandalo paliestoms asmenybėms, todėl J. Stepanova ir jos šeima gerai padarė, tučtuojau po šio išpuolio pakeisdami buveinę.

Tyrimas, kurį bėgikė ir jos vyras išprovokavo, ir to sukeltas masinis rusų sportininkų neprileidimas prie šios vasaros olimpinių žaidynių – akibrokštas Rusijos vyriausybei. O Maskva nemėgsta būti sugėdinta.

Ilga Kremliaus reakcijų į tuos, kuriuos laiko priešininkais, net jeigu tai būtų žmonės, ieškantys prieglobsčio Vakaruose, istorija akivaizdžiai rodo, jog Rusijos valdžios ranka labai toli siekia ir pasiekia.

Dar prieš prasidedant Šaltajam karui, sovietai jau vykdė atentatų ir žmonių grobimo operacijas skersai išilgai pasaulio. Šitokius darbelius KGB ir jos pirmtakai (Čeka, NKVD ir kiti) vadino „šlapiais“.

Kai kurie jų, pvz., Levo Trockio nužudymas 1940 m. Meksike, tapo legendomis, tačiau kiti, pvz., NKVD dezertyro Ignaco Reiso nužudymas 1937 m. Lozanoje, žinomi kur kas mažiau.

Šita veikla tęsėsi per visą Šaltąjį karą ir netgi jam pasibaigus, nors Sovietų Sąjungos subliuškimas „šlapius darbelius“ laikinai pristabdė. Kuriantis posovietinei Rusijai, prezidentas M. Gorbačiovas ir jo įpėdinis B. Jelcinas stengėsi galingą saugumo aparatą, galėjusį juos nuversti ir beveik taip ir  padariusį, susilpninti ir palikti saugumiečius kaip nors manytis patiems.

Tačiau kai prezidentu 1999 m. tapo buvęs KGB karininkas ir FSB direktorius Vladimiras Putinas, Rusijos saugumiečiai buvusias pozicijas atgavo ir netrukus ėmė grįžti prie senos veiklos įpročių.

Ir pačioje Rusijoje, ir užsienyje Putino valdžios kritikai, įskaitant žurnalistę Aną Politkovskają ir buvusį KGB darbuotoją Aleksandrą Litvinenką, ėmė žūti paslaptingomis aplinkybėmis.

V. Putino galiai didėjant, žvalgybos tarnybos įžūlėjo. Nors valdžios institucijos neišvengiamai neigia ką nors apie nužudymus žinančios, operacijos dažniausiai gana atviros ir vos vos užmaskuojamos.

Štai Ukrainoje Rusijos saugumas „šlapias operacijas“ vykdo vietinių pavaduotojų rankomis, kaip liepos 20 d. nuskambėjusio Pavelo Šeremeto susprogdinimo Kijeve atveju.

Man gal pats įdomiausias Rusijos tarnybų akiplėšiško elgesio pavyzdys, – rašo S. Stewartas, – tai 2007 m. gruodį įvykusi Olego Žukovskio mirtis (įvardyta kaip savižudybė). Beje, tai buvo VTB banko vadovas, kuris priešinosi Kremliaus pastangoms šią finansų instituciją perimti.

Pasak Rusijos pareigūnų, O. Žukovskį taip į neviltį varė idėja, kad bankas gali būti perimtas, jog nebežinodamas, ko griebtis, jis prisirišo prie kėdės, ant galvos užsimovė maišą, prisisegė raščiuką, kad žudosi, ir tada iš visų jėgų metėsi į baseiną ir ten pasiskandino“.

Toliau S. Stewartas aiškina, jog Rusijos agentai vykdo politines žudynes ne tik buvusioje Sovietų Sąjungoje, bet ir Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir net Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Amerikiečių analitikas sumini kelis ryškiausius to atvejus ir teigia, jog „grįžusios prie „šlapių darbelių“ Putino eroje, Rusijos slaptosios tarnybos sulaukia labai mažai neigiamų pasekmių, kurios jas nuo tokios juodos veiklos galėtų atbaidyti.

„Pvz., atlikę kruviną darbą ir sučiupti Turkijoje ir Katare, rusų žudikai po to grąžinti į Rusiją. O Britanijos valdžia, nors viešai ir apkaltino rusų agentus A. Litvinenkos nužudymu polonijumi-210 užnuodyta arbata, beveik neturi vilties juos suimti ir apklausti, kad išsiaiškintų, kas žudikams pavedė šį darbą atlikti, todėl ir negali tvirtais duomenimis įrodyti, jog juos įpareigojo Rusijos specialiųjų tarnybų vadovybė.

Taip pat ir Jungtinės Amerikos Valstijos bandė taikyti sankcijas Rusijos pareigūnams už jų vaidmenį kruvinuose veiksmuose. 2012 m. Kongresas priėmė vadinamąjį Magnickio įstatymą, kuriuo Kremliaus pareigūnams, prisidėjusiems prie Rusijos advokato Sergejaus Magnickio itin žiauraus kankinimo ir nužudymo 2009 m., uždrausta įvažiuoti į Jungtines Amerikos Valstijas ar naudotis savo ten turimomis banko sąskaitomis.

Rusai į tai atsakė ne tik draudimu amerikiečiams įsivaikinti rusų vaikus, bet ir kai kurių Amerikos pareigūnų įtraukimu į savąjį juodą sąrašą.

Rusijos specialiųjų tarnybų plačių užmojų ir neskrupulingų metodų akivaizdoje J. Stepanovos šeima turi pagrindo būgštauti dėl savo saugumo, ypač kad ir kitus su dopingo skandalu susijusius asmenis ištiko prastas likimas.

Štai vasario 3-iąją staiga mirė Rusijos antidopingo agentūros vadovas. Jis buvo priverstas negarbingai atsistatydinti po viešumon iškilusių J. Stepanovos pareiškimų, o po dviejų savaičių jį pakirto netikėtas širdies smūgis.

J. Stepanovos atvejis liudija, kaip Kremliaus didžiulis ir kruopščiai į darbą paleidžiamas elektroninio sekimo aparatas naudojamas prieš rusų valdžios  priešus.

Liepą įsigaliojo naujas antiteroristinis įstatymas, pagal kurį beveik bet kas, turintis kitokį nei Maskva požiūrį, gali būti laikomas teroristu. Tai reiškia, jog praktiškai kiekvienas žmogus – Rusijoje ar už jos ribų – gali atsidurti Kremliaus priešų sąraše“, – baigia savo straipsnį JAV tyrimų instituto „Stratfor“ svetainėje saugumo analitikas S. Stewartas.

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.