Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Jūsų teisė nesirinkti
Teoriškai Lietuvos valstybė gina demokratiją ir rinkėjų teisę rinktis bei pretendentų į išrinktuosius teisę pasisiūlyti lygiomis ir teisingomis sąlygomis. Praktiškai – padaryta viskas, kad rinktis reiktų apgraibomis, pusiau aklai. Ir iš labai dirbtinai riboto meniu. Artūras Melianas Prieš porą metų valdžios dotaciją besidalinančios partijos sumeistravo rinkiminių kampanijų finansavimo tvarką, kuri politiką padarė turtingų žmonių privilegija ir stipriai apribojo politinę rinką naujoms partijoms bei idėjoms, naujiems veidams. Ligi tol egzistavusi galimybė legaliai, aiškiai ir skaidriai gauti bei deklaruoti finansinę paramą partijai iš verslo struktūrų, buvo panaikinta. Oficialiai tai buvo motyvuojama siekiu kovoti su korupcija ir nelygybe, bet išėjo viskas, žinoma, atvirkščiai. Pinigai partijas ir politikus toliau pasiekia – tik ne per sąskaitas ir be deklaravimo Vyriausios rinkimų komisijos (VRK) puslapyje. Pavyzdžiui, alkoholio taroje grynais. Mat partijoms paremti leidžiamas procentas nuo pajamų reikšmingais palieka tik turtingus asmenis. Arba didelius viršininkus, kurie gali į „aukotojų“ gretas surikiuoti pavaldinius. Jeigu nesi daug turto ir žemės „susitaupęs“ ponas – pamiršk apie idėją kurti naują partiją. Tam reikalui reikia surinkti į vieną vietą jau net ne 1000, o 2000 žmonių. Turint omenyje, kad gyventojų šalyje ir šiaip mažėja – jau patikima apsauga etatiniams valdžios mamutams nuo nepageidaujamų bei netikėtų konkurencinių iššūkių. Kad viskas būtų dar patikimiau, o užmūryta ir dotaciją besidalinanti partinė nomenklatūra galėtų ramiai miegoti, nepriklausomam kandidatui vienmandatėje apygardoje nustatoma ir privalomų surinkti parašų rinkimų kartelė. Partiniai Seimo nariai patingėjo vasarą rinkti parašus – tegul darbuojasi tik nepriklausantys partijoms. Manau, šios „aptingusių Seimo narių“ priimtos įstatymo pataisos dar sulauks Konstitucinio Teismo įvertinimo. Beje, savivaldybių tarybų, Europos Parlamento ir Prezidento rinkimuose parašus surinkti reikia visiems.

Kai kurie politologai yra gynę šias reformas ir aiškinę, kad taip stabilizuosis politinis gyvenimas, sumažės populizmo, išaugs politikos kokybė. Rezultatą matome: Darbo partijos bei Tvarkos ir teisingumo partijų lyderiai dėl įvairių priežasčių net neina į rinkimus. Socialdemokratų-milijonierių partijos monolitas išties stabilus ir nepajudinamas. Valstiečių partijos sąrašo priekyje turbūt nematysime nė vieno iš valstiečių, bet yra stambiausias Lietuvos žemvaldys ir krūva formalių nepartinių. O populizmas ir toliau liejasi laisvai....

Taigi, minėtos reformos, jei ką nors ir stabilizavo, tai nepotizmą ir apkerpėjimą. Jei ką nors ir pagerino – amžinai iš valdžios nesitraukiančių personažų gyvenimą. O visi tie keisti ir nesukontroliuojami politinės reklamos apribojimai ir paslaugų įkainių registravimas VRK – tik dar viena vinis į demokratijos karstą. Reikia kokiai nedidelei partijėlei ar kandidatui ne iš nomenklatūros išsiplatinti kokius nors bukletus? Prašau. Bet nedrįsk susirasti pigesnio varianto, nei nurodyta. Turi pirkti brangiai, tada bus jau neva skaidru. Apie amerikietiško tipo rinkimus, kur kandidatas save afišuoja, pinigus renka visą kadenciją ir to neslepia, galima tik pasvajoti.

Jau ir žurnalistai priversti aiškintis, kodėl apie vieną politiką ar partiją straipsnių parengė tiek, o apie kitą – tik tiek? Žurnalistai jau priversti bijoti pasikviesti į laidą politiką, o ypač kandidatą į Seimą, pokalbio į kokią nors laidą ar renginį, kur jis gali būti naudingas tiesiog kaip geras savo srities specialistas. Televizijoje galima pasirodyti tik užmokėjus pinigus (šiukštu ne per pigiai) arba gavus laiko VRK nustatyto formato „debatų“ laidose, už kurias nuobodžiau yra nebent žiūrėti Leonido Brežnevo laikų komunistų partijos komitetų plenumų vaizdo įrašus.

Žodžiu, paranoja stiprėja, apribojimų ir draudimų daugėja, o skaidrumo ir demokratijos progreso – nepasitaiko. Čia panašu į savęs ir visuomenės mulkinimą neįteisinant „naminės“, kurią gurkšnoja patys Seimo nariai. Tauta mat ims ir prasigers, kai nuo dabartinės legalios degtinės mat niekas neva neprasigeria. Neveikia seni draudimai, tai įveskime naujų – dar didesnių, ir tie tai jau tikrai veiks. Šalia noro visais tais „skaidrinimais“ ir „veržlių veržimais“ apsaugoti savo saugų ilgametį politinį parazitavimą, įžvelgiu dar vieną dalyką: panieką žmonėms, rinkėjams, visuomenei, su kuria tuos apribojimus įvedinėjantiems politikams tenka dirbti. Kodėl manoma, kad kažkas suvalgys politiko vaišes, paklausys jo apmokėto koncerto, paims kepuraitę su vienos ar kitos partijos simbolika, bet nebalsuos, galiausiai, kaip nori? Ar iš tiesų aplink vieni kvailiai ir pigūs parsidavėliai? Stipriai įtariu, kad taip manantieji politinio ir biurokratinio elito veikėjai pritaiko savo pačių etikos bei vertybių paisymo lygį kitiems. Manantis, kad aplink visi kvailiai, pats yra visų vyriausias mulkis. O tikriausiam kleptomanui visada atrodys, kad visi aplink vagys.

Artūras Melianas yra nepriklausomas kandidatas į Seimą Vilniaus Panerių apygardoje.
Rekomenduojami video