Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Jeigu nusiimtume juodus akinius...

Prieš mė­ne­sį pa­skelb­to­je šių me­tų Jung­ti­nių Tau­tų (JT) ata­skai­to­je „Pa­sau­lio lai­mės in­dek­sas“ Lie­tu­va tarp 186 ver­tin­tų vals­ty­bių už­ėmė 50-ąją vie­tą. Są­ra­šas su­da­ro­mas re­mian­tis vie­nam gy­ven­to­jui ten­kan­čia BVP da­li­mi, duo­me­ni­mis apie gy­ven­to­jų svei­ka­tą ir me­di­ci­nos pri­ei­na­mu­mą, so­cia­li­nes pa­šal­pas, pi­lie­ti­nes lais­ves ir ko­rup­ci­jos pa­pli­ti­mą.

Na, iki vi­siš­kos lai­mės, ko­kia šie­met nu­sta­ty­ta Suo­mi­jo­je, dar to­lo­ka, bet šir­dį glos­to bent ži­no­ji­mas, jog mū­sų lai­mės in­dek­sas aukš­tes­nis už kai­my­nų: lat­vių, es­tų, bal­ta­ru­sių, ru­sų, kol kas net už len­kų.

Ne­ži­nau, kiek ei­li­niam Lie­tu­vos gy­ven­to­jui svar­bi JT nu­sta­ti­nė­ja­ma jo lai­mė, kai jis kas­dien iš vi­sų pu­sių gir­di ir pats mie­lai at­kar­to­ja, kaip čia pas mus gy­ven­ti blo­gai ir sun­ku, ko­kie su­sve­ti­mė­ję ir pi­ni­gų ver­gais vir­tę žmo­nės.

Esu įsi­ti­ki­nęs, kad jei daž­niau nu­si­im­tu­me sa­vo tam­sius aki­nius, pro ku­riuos gy­ve­ni­mą re­gi­me tik juo­dą ar­ba, ge­riau­siu at­ve­ju, pil­ką, iš­vys­tu­me, jog tu­ri­me kuo pa­si­džiaug­ti. Tik gal ne­drįs­ta­me, be to, ir ne­ma­din­ga?

Pa­si­da­ly­siu nesena pa­tir­ti­mi. Po il­go „žie­mos mie­go“, kai nuo rug­sė­jo vi­du­rio iki pir­mų­jų ge­rai įši­lu­sių pa­va­sa­rio die­nų lin­džiu sa­vo ur­ve tarp ke­tu­rių sie­nų, elek­tri­niu ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­liu iš­rie­dė­jau pa­si­šil­dy­ti sau­lu­tė­je.

De­ja, ke­lio­nė tru­ko ne­il­gai, nes pa­ju­tau, kad šlu­buo­ja ga­li­nis ve­ži­mė­lio ra­tas, iš­lei­dęs pas­ku­ti­nį sa­vo orą. Lai­mė, bė­da už­klu­po ne­to­li Li­kiš­kė­lių gat­vė­je 104A nu­me­riu pa­žy­mė­tos ra­tų mon­ta­vi­mo dirb­tu­vės. Lė­tai ten nu­vai­ra­vęs, bu­vau su šyp­se­na su­tik­tas ir be ei­lės pri­im­tas dvie­jų meist­rų, kaip vė­liau pa­aiš­kė­jo, Ai­do Bub­ne­lio ir Ug­niaus Dum­bliaus­ko.

Iš­klau­sę pro­ble­mė­lę, ma­ne su ve­ži­mė­liu pa­sta­tė ant ka­la­džių prieš di­de­lį TV ek­ra­ną ir ėmė­si ra­to. Ne­tru­kus pa­aiš­kė­jo, kad ka­me­ros vul­ka­ni­zuo­ti ne­įma­no­ma. Ta­da meist­ras pa­pra­šė luk­te­lė­ti, kol jis ap­lėk­si­ąs mies­to pre­ky­vie­tes, kur, gal­būt, ra­si­ąs ir nu­pirk­si­ąs bent pa­na­šią ne­stan­dar­ti­nių mat­me­nų ka­me­rą.

Pa­ieš­kos už­tru­ko ge­rą va­lan­dą. Per tą lai­ką pri­si­mi­niau, kad šio­se dirb­tu­vė­se lan­kiau­si prieš ke­le­rius me­tus dėl braš­kan­čio ve­ži­mė­lio ra­to. Ta­da bu­vo su­by­rė­jęs guo­lis, ko­kio dirb­tu­vė­se, su­pran­ta­ma, ne­tu­rė­jo.

Tuo­met meist­ras, ne­pa­me­nu, ku­ris iš jų, ir­gi sė­do į sa­vo au­to­mo­bi­lį ir, nu­pir­kęs guo­lį spe­cia­li­zuo­to­je par­duo­tu­vė­je, su­re­mon­ta­vo ma­no spe­ci­fi­nę su­si­sie­ki­mo prie­mo­nę. Kai no­rė­jau at­si­skai­ty­ti, man­da­giai ta­rė, jog šį­kart ne­rei­kia, gal ki­tą kar­tą.

Tai­gi at­ėjo ki­tas kar­tas, gal­vo­jau, da­bar tai tik­rai ne­lik­siu sko­lin­gas. Kai at­vė­riau pi­ni­gi­nę, meist­ras pa­sa­kė: „Pen­ki eu­rai: trys už ka­me­rą, du už dar­bą.“ Pa­gal­vo­jau blo­gai nu­gir­dęs – už va­lan­dą ra­to mon­ta­vi­mo, ka­me­ros vul­ka­ni­za­vi­mo ir va­lan­dą sa­vo au­to­mo­bi­liu laks­ty­mo po pre­ky­vie­tes – pen­ki eu­rai?! Dau­giau pa­im­ti meist­ras ka­te­go­riš­kai at­si­sa­kė. O juk iš pat pra­džių leng­vai ga­lė­jo pa­sa­ky­ti: „Bro­ly­ti, ne mū­sų jė­goms ka­me­rą su­kli­juo­ti, kai tu­rė­si nau­ją, at­vežk, su­mon­tuo­sim. At­leisk, au­to­mo­bi­li­niai klien­tai lau­kia.“ Net su­py­kęs ne­bū­čiau...

Su­pras­ki­te tei­sin­gai – ra­šau čia ne dėl tų ke­le­to su­tau­py­tų eu­rų ar bruk­da­mas už­slėp­tą įmo­nės re­kla­mą. Tik no­riu pa­si­džiaug­ti, kad Aly­tus ga­li di­džiuo­tis žmo­nė­mis, su­ge­ban­čiais dirb­ti su šyp­se­na, ne tik ran­ko­mis, bet ir šir­di­mi. Be jo­kio pa­to­so sa­kau: ant to­kių žmo­nių lai­ko­si Lie­tu­va. Tik per ma­žai apie juos kal­ba­me.

 

Algirdas JAKULIS

Rekomenduojami video