Prieš mėnesį paskelbtoje šių metų Jungtinių Tautų (JT) ataskaitoje „Pasaulio laimės indeksas“ Lietuva tarp 186 vertintų valstybių užėmė 50-ąją vietą. Sąrašas sudaromas remiantis vienam gyventojui tenkančia BVP dalimi, duomenimis apie gyventojų sveikatą ir medicinos prieinamumą, socialines pašalpas, pilietines laisves ir korupcijos paplitimą.
Na, iki visiškos laimės, kokia šiemet nustatyta Suomijoje, dar toloka, bet širdį glosto bent žinojimas, jog mūsų laimės indeksas aukštesnis už kaimynų: latvių, estų, baltarusių, rusų, kol kas net už lenkų.
Nežinau, kiek eiliniam Lietuvos gyventojui svarbi JT nustatinėjama jo laimė, kai jis kasdien iš visų pusių girdi ir pats mielai atkartoja, kaip čia pas mus gyventi blogai ir sunku, kokie susvetimėję ir pinigų vergais virtę žmonės.
Esu įsitikinęs, kad jei dažniau nusiimtume savo tamsius akinius, pro kuriuos gyvenimą regime tik juodą arba, geriausiu atveju, pilką, išvystume, jog turime kuo pasidžiaugti. Tik gal nedrįstame, be to, ir nemadinga?
Pasidalysiu nesena patirtimi. Po ilgo „žiemos miego“, kai nuo rugsėjo vidurio iki pirmųjų gerai įšilusių pavasario dienų lindžiu savo urve tarp keturių sienų, elektriniu neįgaliojo vežimėliu išriedėjau pasišildyti saulutėje.
Deja, kelionė truko neilgai, nes pajutau, kad šlubuoja galinis vežimėlio ratas, išleidęs paskutinį savo orą. Laimė, bėda užklupo netoli Likiškėlių gatvėje 104A numeriu pažymėtos ratų montavimo dirbtuvės. Lėtai ten nuvairavęs, buvau su šypsena sutiktas ir be eilės priimtas dviejų meistrų, kaip vėliau paaiškėjo, Aido Bubnelio ir Ugniaus Dumbliausko.
Išklausę problemėlę, mane su vežimėliu pastatė ant kaladžių prieš didelį TV ekraną ir ėmėsi rato. Netrukus paaiškėjo, kad kameros vulkanizuoti neįmanoma. Tada meistras paprašė luktelėti, kol jis aplėksiąs miesto prekyvietes, kur, galbūt, rasiąs ir nupirksiąs bent panašią nestandartinių matmenų kamerą.
Paieškos užtruko gerą valandą. Per tą laiką prisiminiau, kad šiose dirbtuvėse lankiausi prieš kelerius metus dėl braškančio vežimėlio rato. Tada buvo subyrėjęs guolis, kokio dirbtuvėse, suprantama, neturėjo.
Tuomet meistras, nepamenu, kuris iš jų, irgi sėdo į savo automobilį ir, nupirkęs guolį specializuotoje parduotuvėje, suremontavo mano specifinę susisiekimo priemonę. Kai norėjau atsiskaityti, mandagiai tarė, jog šįkart nereikia, gal kitą kartą.
Taigi atėjo kitas kartas, galvojau, dabar tai tikrai neliksiu skolingas. Kai atvėriau piniginę, meistras pasakė: „Penki eurai: trys už kamerą, du už darbą.“ Pagalvojau blogai nugirdęs – už valandą rato montavimo, kameros vulkanizavimo ir valandą savo automobiliu lakstymo po prekyvietes – penki eurai?! Daugiau paimti meistras kategoriškai atsisakė. O juk iš pat pradžių lengvai galėjo pasakyti: „Brolyti, ne mūsų jėgoms kamerą suklijuoti, kai turėsi naują, atvežk, sumontuosim. Atleisk, automobiliniai klientai laukia.“ Net supykęs nebūčiau...
Supraskite teisingai – rašau čia ne dėl tų keleto sutaupytų eurų ar brukdamas užslėptą įmonės reklamą. Tik noriu pasidžiaugti, kad Alytus gali didžiuotis žmonėmis, sugebančiais dirbti su šypsena, ne tik rankomis, bet ir širdimi. Be jokio patoso sakau: ant tokių žmonių laikosi Lietuva. Tik per mažai apie juos kalbame.
Algirdas JAKULIS