Grįždami iš bažnyčios arba Varnių, užsukę į prekybcentrius, mes to jau nepastebime. Šast penki euro centai... ir nepastebėjome. O kai atsitokėjame, jau per vėlu Popiežiui rašyti laiškus, nors šią savaitę jis bus visiškai šalia. Esame tarsi pigiai nusipirkę Popiežiaus muitinėje arbūzą, iš kurio ketintume išperėti kumeliuką. Keliais sakiniais prisiminkime tą nelemtą perėjimą.

Kitą kartą naivus žmogelis buvo turguje. Priėjo prie ūkininko, kuris prekiavo arbūzais. „Kas čia“? – klausia žmogelis spoksodamas į jam nematytą daiktą. „Kumelės kaušinis“, – tarė ūkininkas. Žmogelis ūmai mintyse sufokusavo savo gyvenimą: neblogai jam būtų jaunas kumeliokas.  Nusipirko iš ūkininko „kumelės kiaušinį“ ir laimingas parpėdino namo, padarė gūžtą, padėjo kiaušinį, ant jo atsisėdo. Mąsto: tarkim, viščiukai prasikala per 21, žąsys – per 30 dienų, na, kumeliokas per du mėnesius tai tikrai. Sėdi žmogelis gūžtoje, kartais patraukia iš žmonos padovanoto sėkmės bambaliuko, pridėjęs ausį prie arbūzo pasiklauso, apie artėjančius rinkimus pagalvoja. Dabar jam ne rinkimai, dabar jam protą užtemdęs kumeliokas. Praėjo mėnuo, paskui pusantro, pasibaigė salotos, darže užauginti pomidorai, cukinijos, nusibodo kasdieninė moliūgų sriuba, pagaliau nuo ilgo sėdėjimo žmogui pasturgalis atbuko.

Po dugnu pasidarė minkščiau už Seimo protą. O kaip kitaip vertinti P.Gražulio palaiminimą dirbti Žmogaus teisių komitete? „Pabusk ir tu, klystantis žmogau, Gražuli! Kastruokis: ir nuo sekso, ir nuo politikos. Bekvailiodamas padarysi Valstybei vaiką, o mes kentėsim iki ketvirtos kartos. Gi dievobaimingas esi...“ – taip galvojo žmogelis pirmadienį prikišęs ausį prie arbūzo. O iš ten jokio garso, jokio krebždesio, jokio kanopų skrabėjimo. Apie kokį nors žvengimą net kalbos nėra. Tylu kaip prieš rinkiminį vajų. Kai nuo ilgo sėdėjimo gūžtoje kiaušinis pradeda minkštėti arba bliūkšti, reikia imtis apsišvarinimo akcijos. Senų senovėje mūsų minimas žmogelis nuolat skaitė poetą Sigitą Gedą, iš kurio dzūkiškai suprato, kad švarioje sieloje – švarus žmogus, ypač, jeigu jis gyvena kur nors prie Veisiejų, arba gali sau leisti pamąstyti krūmuose prie Dusios ežero. Dusios ežere ne vien tik seliavos. Ten virš vandens arba kalnelių kaupiasi pačios gražiausios dzūkų ir jotvingių mintys. Nepaisant mūsų susižavėjimo litfondo rašytojams skiriamomis lengvatomis, ilgai gulėdamas gūžtoje bet koks kiaušinis sugenda. Pagal tautosaką nieko kito nelieka, kaip jį kur nors toliau nunešti. Taip ir padarom. Žmogelis čiumpa vos ant rankų besilaikančius drebučius ir kantrybę sugraužęs meta juos į užtvorį. Pasitaikyk tu man, kad užtvoryje tuo laiku miega zuikis. Arbūzas ant zuikio, zuikis per laukus, o žmogelis už tvoros nuo galvos plėšdamas plaukus: „Viešpatie, būčiau dar savaitę pasėdėjęs, būtų kumeliokas! Va dabartės vos iš kiaušinio išsiritęs jau zovada bėga“... Bet nu... mat nu“ (pagal literatūrinio išdykavimo klasiko Ričardo Šileikos ištiktuką), tokia šios istorijos miglota pabaiga.

Ir nieko šiam mėnesiui po šito R.Šileikos pasakyto ištiktuko nelieka, tik pažiūrėti į nubėgantį laiką, kur dar stovi atminties suolelis Irenai Seliukaitei etnografinių atradimų ir praradimų vandenyje. Dabar jau už mūsų teka jos užmirštuvių vanduo, bandonija groja Lunius, po dylančiu mėnesio dalgiu ateina juodais rūbais apsirengusi tautos netektis, ateina taip, lyg norėtų paskutinį kartą atsisėsti prie bulvių ir šaltibarščių. Savo ir svetimomis akimis žiūrime į per lauką bėgantį zuikį ir viliamės, kad tai nebus iš arbūzo išperėtas mūsų prezidentas.