Taigi, Lietuvoje pagal kalendorių dar pavasario dienos, bet iš tikrųjų – jau vasara. Ypač gamtoje. Tuo abejoti neleidžia daugybė gamtos ženklų, liudijančių įvykusį virsmą ir pokyčius, kurie negali pasukti atgal. Tik pirmyn. Atgal kelio nėra, gamta viską kuria ir perduoda ateičiai. O kas sukurta yra ne prisiminimas, o tvirtas pagrindas būsimiems kūriniams.

Sutikdami vasarą mes gręžiojamės atgal. Nieko keisto – gražus ir mums brangus kiekvienas pavasaris, o šis buvo, ko gero, ypatingas. Jame taip ir nebuvo vietos šalnoms, žiemos sugrįžimams. Niekas niekur neskubėjo, viską atliko laiku. Gal todėl dabar esame ramūs metų ateitimi – jei visa tai, kas buvo užmegzta, užaugs, gamtos turtų pakaks ir gamtai, ir mums. Tik turime žinoti – iš gamtos aruodo turime imti tiek, kiek mums patiems reikia, ne daugiau. Ir dar turime galvoti apie gamtą, kuri viską kūrė sau pačiai.

Būtų smagu, jei lakštingalų giesmės nesibaigtų kuo ilgiau. Jos tokios skambios, paukščių atliekamos su tokia jėga ir energija... kada jų geriausia klausytis? Ir  – kur? Kur jas rasti?

Atrodo, kad lakštingalą netgi užsisakyti galima... O jų ieškoti reikia paupiuose, laukų karklynuose.

O kodėl ji lakštingala? Kad lakštuoja, kad jos balsas toks?

Iš tikro – tas jos lakštavimas, kaip pasakė kažkas, gal kažkuris mūsų poetas, gal liaudies dainos kūrėjas – nėra giesmės ar jos motyvo atpasakojimas. O lakštingala, lakštute šį paukštį pasak prof. Tado Ivanausko, vadiname visai dėl kitko. Esmė yra šio paukščio lizde, kurio pagrindą ir net aplinką lakštingala išgrindžia  sausais medžių lapais, taigi – lapų lakštais. O kitos Europos tautos šio  paukščio vardą sieja su naktimi – būtent naktį lakštingala lakštuoja  dažniausiai ir garsiausiai.

Mūsų lakštingala vadinama rytine. Labai retai pas mus užklysta vakarinė lakštingala, kuri įprasta jau Vengrijoje ir visoje Europoje į vakarus nuo jos. O kokia jos giesmė – negi dar skambesnė?

Mūsiškė lakštingala yra skardžiabalsė, jos trelės kur kas skambesnės, tyresnės. Vakarinės lakštingalos giesmė paprastesnė, ne tokia išradinga. Jei tai tiesa, smagu tą girdėti. Tačiau mes dar turėtume priminti apie trečiąją lakštingalą, kuriai vardą davė garsusis švedas Karlas Linėjus.

Jos vardas  lotyniškai – Luscinia svecica, taigi – švedinė lakštingala. Mes šio paukščio taip nevadiname,  mums tai – mėlyngurklė... Paukštis su dangaus lopinėliu pagurklyje... Jos giesmė – labai vingi, išradinga, paukštis jai daug ką skolinasi iš kitų giesmininkų. Ji reta, bet tik pas mus. O šiaurėje, Linėjaus gimtinėje, tai įprastas paukštis. Tegul ją švedai ir vadina savo, švedine lakštingala.

Ne, tai ne mėlyngurklė, o sodinė devynbalsė – giesmininkas, kurio balsą girdime savo sode, kartais – visai palangėje, ir nepažindami jį priskiriame lakštingalai. Yra taip buvę, kad kažkam net nepavyko įrodyti, kad jo namų palangėje giedojo ir agrastų krūme perėjo visai ne lakštingala, bet devynbalsė. Tiek to, tikėjimas kartais svarbiau už tiesą...   Antra vertus – juk ir paukščio toks vardas – devynbalsė. Kuo ne lakštingalos pamaina?

S. Paltanavičius